„Kažin ką jis pamiršo?“
Svarsčiau neilgai, nes jis vėl prieina – ne, pribėga - prie manęs ir jo balse nuskamba šventas pasipiktinimas: „Aš tau duosiu Indručiukę! Asile, ar aš tau nesakiau, kad nelįstum prie Indrės? Žabale, negi nesuvokei, kad vos tik perskaičiau tavo idiotiškas žinutes, nuo to momento Indrė negavo į rankas savo telefono, kad tavęs, tokio durnelio, neperspėtų. Indrės telefonas mano kišenėje. Negi tu su manimi taip trokšti bendrauti šį vakarą? Išeinam į lauką, pabendrausim“.
Dėl vieno punkto su juo absoliučiai sutikau – tikrai galėjau susiprotėti, kad perskaitęs mūsų susirašinėjimą (ach, ir kodėl kažkada aš rašiau, kad būtinai reikia tikrinti merginų mobiliuosius) telefono nepaliks Indrės dispozicijoje.
Tačiau kodėl taip jaudintis ir pykti dėl vienos žinutės - lyg būčiau jau permiegojęs su Indre. Kodėl bėgioti nuo vieno Nidos galo į kitą kaip kokiam Pamplonos buliui per San Fermino festivalį? Ir pagaliau – kas jam leido mane vadinti visokiais žodžiais?
Visa tai – gal tik ne taip rišliai – ir pasakau. Kas vyko toliau, aprašysiu bendrais bruožais: aiškintis į lauką nėjau, tad galų gale jis mane paliko ramybėje.
Vyriškos ambicijos
Tačiau dabar jau mano vyriškos ambicijos sukilo kaip kokie bijūnai vasaros pradžioje: susitikimas su Indre jau tapo principo reikalu. Aš būtinai privalau tai padaryti. Koks kvailys, kad nepaklausiau iš karto Indrės, kur jie gyvena. Nueičiau ir vis tiek kaip nors ją sutikčiau, tada susitartume be jokių mobiliojo ryšio priemonių, kurios, pasirodo, gali būti labai klastingos šiais laikais.
Ir staiga kyla geniali idėja. Greitai susimoku už brendį ir pasileidžiu ta kryptimi, kuria ėjo tas įžūlus ir pavydo kupinas kaip kubilas užraugtos tešlos patinas. Ties G.Kulverto gatve jį pamatau. Labai gerai. Labai gerai, kad jau prietema, jis manęs neturėtų pastebėti.
Jis eina jūros link. Aš irgi. Pakylame iki kotedžų. Pamatau, kur jis įslenka. Labai greitai ten užsidega šviesa. Aišku, kur balandėliai gyvena. Nieko, palauksiu, kol pasirodys Indrė.
Po dešimties minučių pradėjau galvoti, ar Indrė verta tokios aukos. Juk stoviu po langais kaip koks paauglys. Tik dabar mano mūzos neišleidžia ne tėvai, o piktas kaip Pamplonos bulius jos vaikinas. „Suvaikėjimo procesas prasideda nuo sugrįžimo į paauglystę“, liūdnai pagalvoju.
Tačiau tą kartą likimas man buvo palankus. Dar po dešimties minučių išeina Indrė. Viena. Ir leidžiasi žemyn.
„Labas vakaras, panele. Ar jums nebaisu vienai sutemus vaikštinėti?“, - pasisveikinu išniręs iš medžių tankmės kaip koks Robinas Hudas 3 psl.>>
