Gabrielei dar kartą kilo noras “kažką” pakeisti bute. Vien baldų perstumdymu neapsiribojo. Teko pradėti remontą. Jo metu nutarėme pagyventi Gabrielės tėvų namuose. Šiaip nebūčiau sutikęs niekada gyvenime to daryti, tačiau jos tėvai sumanė mėnesį išvažiuoti į poilsinę kelionę po Europą. Tad kodėl nepagyventi tuščiame jų bute?
Pirmą savaitę gyvenome ramiai. Tačiau pirmadienį viskas prasidėjo. Trečią valandą nakties pas Gabrielę užsuko jos draugės. “Užsuko” – nelabai tinkamas žodis, nes jos žviegė visa gerkle ir sprendžiant iš garsų, smarkiai griuvinėjo. Gabrielė šiaip ne taip jas suguldė.
Pagaliau jos nustojo žviegti, paskui kalbėti, galiausiai žagsėti. “Pagaliau galėsiu užmigti ir aš” pagalvojau. Ir užmigau, bet miegojau neilgai. Šeštą valandą ryto kažkas pradėjo skambinti į duris.
Pamaniau, kad atėjo antroji porcija Gabrielės draugių, tad bandžiau iš lovos išstumti savo gyvenimo meilę. Bet ji pasakė, kad tai tikrai ne jos draugės, ir dabar mano eilė patikrinti, kas už durų stovi.
Stovėjo ten stora stora kaimynė ir tokia pikta, kaip ta žiežula, kuri sumanė Joniuką į krosnį pašauti. Negana to, jai kažkodėl atrodė, kad kuo garsiau klyks, tuo man bus aiškiau. Ji klydo – man aiškiau nepasidarė. Tada ji dar garsiau pradėjo klykti, net Gabrielės draugės prabudo - tai nustačiau iš žagsėjimo, kurį išgirsdavau, kai kaimynė nutildavo atsikvėpti.
“Vis dėlto storumas turi teigiamų pliusų”, - pagalvojau ir dar kartą pasiūliau ramiai paaiškinti, kokia problema ją pakėlė iš lovos tokį ankstyvą rytmetį. Pasirodo, kad prakiuro mūsų buto vamzdis ir užliejo jos virtuvę.
Pažadėjau viską sutvarkyti. Ir nuėjau parūkyti į balkoną. Po to su Gabriele apžiūrėjome vamzdžius, ir ji su draugėmis nusprendė, kad aš kaltas dėl to, jog kiekvieną dieną neapžiūrėdavau vamzdžių, ar kur nors kas nors nevarva. Po to man buvo pasiūlyta viską sutvarkyti. Aš balsavau “prieš”, bet Gabrielė su draugėmis – “už”. Laimėjo demokratija. Mintyse pritariau W.Churchiliui, kuris pasakė, kad demokratija – pati blogiausia valdymo sistema. Tik aš, kaip ir W.Churchilis, nesugalvojau geresnės.
Išgėrėme kavos, paskambinau savo šefui ir pasakiau, kad po Vilnių klaidžiojantis virusas pagavo ir mane: skauda gerklę, turiu temperatūros, todėl pasirodyti niekaip negaliu. Gabrielė su draugėmis išsiruošė į darbą. Arba į tai, ką jos vadino darbu.
O aš atsiguliau į lovą. Galvojau, kad pamiegojus galva bus šviesesnė. Truputėlį pasivartęs nuo kairiojo ant dešiniojo šono, pažiūrėjęs “Discovery” kanalą, supratau, kad teks vamzdžius tvarkyti su tokia galva, kokią turiu.
Atsikėliau, surūkiau cigaretę, išgėriau žalios arbatos – kavos jau nesinorėjo – ir pradėjau ieškoti santechnikų.
Skambindamas penkioliktajam santechnikui, pradėjau svarstyti, ką sunkiau gauti – ar sovietmečiu bananą, ar šiais laikais santechniką. Visi labai užsiėmę, negali atvažiuoti, bet jei atsilaisvins, tikrai man paskambins. 2 psl.>>
V.Kapočius
