Kaip jau žinote, Gabrielė išvažiavo į Briuselį. Žinote ir tai, kaip aš atšvenčiau šį neeilinės reikšmės įvykį. Tad pirmoji pirmosios savaitės pusė be merginos praėjo neblaiviai, antroji – blaivantis nuo tos pirmosios pusės.
Ir štai penktadienis – laisvė subrendusiam jaunuoliui. Tik kažkodėl visiškai nebenoriu naudotis savo laisve, nebenoriu eiti į barą, gerti ir flirtuoti su merginomis, kurios man atrodo, kad nevertos net Gabrielės kairės kojos mažojo pirštelio nago.
Tad visą vakarą praleidau įsijungęs „Skype“ ir kalbėdamasis su Gabriele. Ryte atsikėliau. Buvo kažkaip keista. Netrukus supratau, kas - šeštadienio rytas, o galvos neskauda.
Kadangi Gabrielei ir šeštadienį vyksta seminarai, išėjau į senamiestį papusryčiauti. Pro jaukios kavinukės langą mačiau tik poras, susikabinusias rankomis ir laimingai vaikščiojančias kartu, besidžiaugiančias vasara ir vienas kitu. Kaip aš jiems pavydėjau. Juk jie kartu eina, o aš vienas sėdžiu, jie kartu juokauja, o aš šlamščiu blogai iškeptą omletą su kumpiu ir sūriu, jie džiaugiasi vienas kitu, o mano kava atšalo.
Išėjus iš kavinės, nuotaika dar labiau subjuro, nes pamačiau dar daugiau porų. Ir kad nors viena būtų susipešusi ar bent jau susivaidijusi. Ne, visi lyg susimokę prieš mane vaikščiojo meiliai ir gražiai.
Kadangi moteriška šiluma netraukė, nusprendžiau paguodos ieškoti vyriškoje draugijoje. Bet Benediktas išpirkinėjo nuodėmes prieš savo merginą, o Tomas viliojo į tinklus naują auką.
Tik aš vienas buvau ir be merginos, ir be naujos aukos. Velnioniškai vienas. Kaip tas lietuviškas beržas, išbridęs iš pievų nakties. Tik be plieno dalgio ant peties.
Atsisėdau Vokiečių gatvėje ant suoliuko ir pagalvojau, kodėl norima uždrausti tik gėjų paradus. Aš uždrausčiau laimingų porelių paradus savaitgaliais. Juk jie nieko kito nedaro, kaip tik varo į neviltį tuos, kurie yra vieniši kaip beržai, iš barų išbridę ir supratę, kad ne merginos atneša laimę, o mergina. Tad ar nuostabu, kad mes pirmaujame pagal savižudybių skaičių?
Dar pagalvojau, kaip čia yra tame Vilniuje. Kai einu su Gabriele, mieste pilna gražių merginų, o kai be jos sėdžiu ant suoliuko, nė viena padori nepraeina – tik patenkintos ir linksmos poros.
Galiausiai pagalvojau, kad taip galvoti daugiau nebegaliu, nes kitaip išprotėsiu. O tuomet tikrai panašėsiu į beržą, bet jau su plieno dalgiu.
Grįžau namo. Batus, užuot palikęs prie durų, įkišau į dėžę, apsiaviau šlepetėmis ir iš karto nepuoliau prie šaldytuvo, norėdamas pagriebti alaus butelį. Elgiausi taip, lyg namuose būtų Gabrielė. Negana to, man norėjosi kažką jai padaryti švelnaus ir nuostabaus.
Pagalvojau, kas ją labiausiai nudžiugintų. Ir supratau kas. Nuėjau į vonią, sukišau nešvarius baltinius į skalbimo mašiną ir klaidų bei bandymų metodu ją įjungiau. Gabrielė tikrai būtų manimi didžiavusis – po metų bendro gyvenimo aš ir vėl savarankiškai skalbiu. 2 psl.>>
V.Kapočius
