Kai priėjau prie nevartotinų žodžių (ak, ar neprimena SSRS naudotų neklausytinos muzikos ir nespausdintinų knygų sąrašų? Tie juk irgi buvo kuriami geriausių tikslų siekiant), atvipo žiauna: pasirodo, net iš vaikystės pažįstamas žodis „niekadėjas“ nėra tinkamas: turi būti niekšas arba niekdarys.
Turbūt ir poetas, rašęs vaikams apie „vėją niekadėją“, šiandien jau sėdėtų už grotų arba geriausiu atveju būtų nubaustas pinigine bauda. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės: būtų iškviestas pokalbiui ir Maironis, jeigu prisimenate, nemokėjęs teisingai kirčiuoti vietovardžio „Trakai“ („Kada tik keliu važiavau pro Trakus“, „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis“). Po jo būta protingesnių žmonių, aštuntajame dešimtmetyje išmąsčiusių košerinį kirčiavimą.
Jie geriau už Lietuvos žmonės žino, kaip jie turi kalbėti, kirčiuoti ir rašyti. Skaitytojau, tau tai neatrodo absurdiška? Perskaityk dar kartą: „lietuvių kalba“. Kalba, kuria kalba lietuviai. Ir Vilniaus taksi vairuotojas, ir pakaunės traktorininkas, ir Airijoje plytas nešiojantis jaunuolis – net, pagaliau, ir Andrius Užkalnis - yra lietuviai, ir ta kalba, kuria jie kalba, yra lietuvių kalba. Nė daugiau, nė mažiau.
Kalba yra sugalvota žmonių, skirta žmonėms, ir jų naudojama. Man kalbos nedovanojo nei už tą kalbą atsakingas institutas, nei komisija, nei komitetas prie Vyriausybės. Ji, toji kalba, tėvų ir senelių man „lūposna įdėta“, ir aš esu jos toks pat savininkas ir autoritetingas specialistas, kaip ir bet kuris kitas lietuviu save vadinantis žmogus. Jos naudojimas – mano prigimtinė teisė, mano laisvė, o ne panaudos tvarka suteiktas sąlyginis leidimas, prispaustas violetiniu biurokratės spaudu ir patvirtintas jos parašu.
Jau girdžiu nesupratusius murmesius: „O aš nesutinku, manau, kad kalbą reikia mylėti ir jos neteršti“. Aš manau taip pat. Tik man atrodo, kad siautėjantys, savim patenkinti ir niekieno nekontroliuojami, niekam neatsiskaitantys ir nieko nebijantys apmokami kalbos gynėjai tiek pat turi naudos kalbai, kiek panašios naudos menui turėjo sovietinės Lietuvos laikais veikusios „meno tarybos“, vetavusius paveikslus bei skulptūras „Dailės“ salonuose ir kitur. Tie žmonės spręsdavo, kas menas, o kas ne.
Šiandien tokia „meno taryba“ būtų, geriausiu atveju, pajuokų objektas. Žmonės pasukiotų pirštu prie smilkinio – apie paveikslo vertę sprendžia galerijos savininkas ir paveikslo pirkėjas. Bet kalbos saugumiečiai, kviečiantys redaktorius į pokalbius kabinetuose, kažkodėl nekelia nei pasipiktinimo, nei pašaipos.
Tai žmonės, tebemanantys, kad lietuvių kalbos puoselėjimui reikia išmokyti tautą kuo daugiau žodžio „eiti“ sinonimų (pėdinti, klibinkščiuoti, rėplioti...) Tikiuosi, kad jie nekėlė pasipiktinimo ar pašaipos tik iki tol, kol nebuvo parašytas šis straipsnis. Einu džiovintis džiūvėsių.
