Žydų istorikui Saului Friedlanderiui šįmet buvo įteikta Vokietijos knygų leidėjų Taikos premija už jo dviejų tomų darbą „Trečiasis Reichas ir žydai“. Daugiau kaip 800 puslapių monografijoje autorius, netekęs tėvų Aušvico koncentracijos stovykloje, nagrinėja žydų padėtį nuo 1933-ųjų iki 1945-ųjų Vokietijoje, jos užimtose šalyse, taip pat sąjungininkų ir neutraliose valstybėse. Pateikia ne tik naujų faktų, bet ir naują požiūrį į holokausto priežastis.
Kodėl nuspręsta išžudyti žydus?
Šis klausimas keliamas nuolat, o atsakymai yra palyginti skirtingi. Kaip ir klausimas, kiek gali būti objektyvūs tie žydų istorikai, kurie patys išgyveno holokaustą arba buvo „apsunkinti“ savo ar artimųjų patirtomis kančiomis?
Vokiečių pokario istorikas Martinas Broszatas teigia, kad objektyviai šią sunkią temą gali nagrinėti tik tie mokslininkai, kurie nėra patys „apsunkinti“ holokausto pasekmių. S.Friedlanderis mano priešingai: be aukų išgyventos baisios patirties neįmanoma atkurti viso holokausto vaizdo ir suprasti jo esmę.
Izraelio istorikas nesutinka ir su žinomo vokiečių profesoriaus Ernesto Nolte‘s teiginiu, kad į nacizmo nusikaltimus derėtų žiūrėti ir juos vertinti, turint galvoje europinį kontekstą, o nacių įvykdyti nusikaltimai buvo stalinizmo nusikaltimų tęsinys, pradėti vykdyti daug anksčiau nei nacių ir kad Aušvicas galėjo atsirasti todėl, kad jau buvo Stalino gulagai, kurių nepasmerkė nei europiečiai, nei amerikiečiai.
S.Friedlanderis atmeta ir kito žinomo istoriko Raulio Hilbergo mintį, kad nemaža dalis žydų pasyviai priėmė holokaustą, nes jie turėję getų savivaldas, užtikrinančias vidaus tvarką ir pavaldžias naciams. Jis kritikuoja R.Hilbergo nuomonę, kad žydai karo metais nebuvo istorijos žaidėjai, o tik stebėtojai, todėl su jais taip žiauriai ir pasielgta.
Savo argumentus S.Friedlanderis paremia išlikusiais holokaustą iškentėjusių asmenų dokumentais, dienoraščiais, laiškais, tarp jų – ir laiškais iš Vilniaus geto. Dažnai cituojama Hermano Kruko, pabėgusio iš Varšuvos į Lietuvą, rašyta Vilniaus miesto kronika, kuri pradėta jau 1941-ųjų birželio 23-ąją.
Tarp jaunesnės kartos holokausto tyrinėtojų vyrauja vadinamasis funkcionalus holokausto paaiškinimas. Tvirtinama, kad žmonių naikinimo mašina buvo paleista dėl ekonominių priežasčių ir holokaustas atsirado kovojant dėl įtakos valstybėje tarp įtakingų nacių institucijų, kurios pasiūlė patį radikaliausią sprendimą.
Šios istorikų mokyklos atstovai mano, kad žydų apiplėšimas, o vėliau jų naikinimas buvo vykdomas, siekiant finansuoti nacių pradėtą vykdyti socialinio aprūpinimo valstybę. Daugelis vokiečių moterų nedirbo net pirmaisiais karo metais, o už vaikus buvo gaunamos priemokos, vokiečių šeimos gaudavo kompensacijas ir už kariaujančius vyrus fronte ir, žinoma, už žuvusiuosius, o tam juk reikėjo milžiniškų finansinių išteklių. 2 psl.>>
