Pasirinkimas tarp Rusijos ir Vakarų nėra labai sudėtingas. Žinoma, jei Rusija tau, žmogau, nėra vienintelės žinomos užsienio kalbos lopšys, vienintelio suprantamo humoro ir meno oazė ir jei visas likęs pasaulis nėra baisus ir nesuprantamas.
Bet kas, nors retkarčiais pažiūrintis pasaulio žiniasklaidą (t.y., tuos tinklapius, kurių adresai nesibaigia „.ru“), mato, kas tame pasaulyje šiandien yra Rusijos draugai. Iranas, Baltarusija, Šiaurės Korėja, korumpuoto komunisto valdoma Venesuela, labiausiai atsilikusios ir savižudžiais sprogdintojais dundančios Artimųjų Rytų šalys.
Puiki draugija, ar ne? Nesunku matyti, kokia šiandien Rusija: grūmojanti, putojanti arogancija ir nuoskauda dėl B.Jelcino metų, traukianti iš tolimų spintų sovietines milines ir dantų milteliais šveičianti kūjus bei pjautuvus, kad geriau šviestų saulutėje. Ar reikia didelio proto, kad pasirinktum, kur nori būti?
Tik nereikia zyzti, kad Amerika ne ką geresnė.
Amerikoje (kaip ir Vakarų Europoje) yra visko, bet Vakarų civilizacijos pranašumas yra akivaizdus net ir tiems, kas jį užspirngdamas neigia. Net ir didžiausias rusofilas nori važinėti vokišku, o ne rusišku, automobiliu, ir J.Kobzono koncerte „liaudies artistą“ paveiksluoti ne baltarusišku, bet japonų ar amerikinės firmos fotoaparatu.
Mobilusis telefonas „Beriozka“, jei toks būtų, vargu ar būtų labai geidžiamas. Ir, pagaliau, jei rytoj būtų atidarytos Šiaurės Korėjos ir JAV sienos, atspėkite, į kurią šalį plūstų pusė pasaulio? Ne šiaip sau plūstų - pripučiamais čiužiniais per vandenyną persiirtų ir keliais per dykumas nuropotų.
Todėl geriau neieškoti rūroje smegenų ir neieškoti sudėtingumo ten, kur pakanka paprasto atsakymo.
Ačiū Dievui, Lietuva sėkmingai pasiekė kritinę masę. Rusiškas bumčikas ir girtos vyriškių, dėvinčių „maikes“ po kotiuminiais marškiniais, sapalionės apie intelektualesnį sovietinį meną šiek tiek drumsčia bendrą vaizdą, bet realybė jau visai kita. Europos Sąjungos narystė pati savaime smegenų neperjungia, bet krūvos dokumentų ir normų, ateinančių iš Vakarų, diegia naujus įpročius ir pamažu atpratina nuo kirilicos net ir geriausiai praraugintus individus, pripratusius prie kreipinio „draugas“, laikančius „septymšeštą“ benziną degalais ir per užsimiršimą vis dar pavadinančius Atėnus „Afinais“.
Bet didžiausią įtaką turi emigracija.
Toji pati emigracija, kuri kaltinama dėl išvažiuojančios, tuštėjančios, išmirštančios Lietuvos. Kęsto, dirbančio statybose Londone ir perkančio ten latviškus šprotus ar šaldytus cepelinus iš „Polski Sklep“, ekonominis poveikis Lietuvai yra ne taip paprastai apskaičiuojamas, bet teigiami proto gaivimo padariniai - akivaizdūs.
Kiekviena lietuvių šeima dabar turi artimą ar tolimesnį giminaitį, ne tarnaujantį kur nors Astrachanėje, bet dirbantį ir gyvenantį Vakaruose. Išvažiavusi tautos dalis - ne prarastieji, dėl kurių reikia verkti, bet tvirtas lynas, nusviestas teisingon, Vakarų pusėn. Dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių dabar sieja Lietuvą su ta pasaulio dalimi, kur jai priklauso būti. 3 psl.>>
