„Rusija padarys viską, kad Lietuvoje nebūtų geros valdžios“, – savaitgalį įspėjimus lyg sau ir savo partijai, lyg tautai žarstė konservatorių lyderis A.Kubilius.
Gal ir nebūčiau linkęs ginčytis, bet man jau kuris laikas į galvą lenda įkyri mintis.
Apie tai, kad Rusija jau dabar yra daug arčiau, negu galima įsivaizduoti – tiesiog čia, pačioje Lietuvoje. Ką čia svaičioju?
Argi galima palyginti Rusiją su Lietuva? V.Putino ir jį supančių saugumiečių klanų diktatūrą su jaunos demokratijos ligomis dar sergančia, tačiau vis dėlto Europos Sąjungos ir NATO valstybe? Galima.
Tiesa, kol kas ne su V.Putino, o su B.Jelcino Rusija.
Verslo grupėms, o ne rinkėjų interesams atstovaujantys politikai. Nuolat apie naujus skandalus trimituojanti vienam arba kitam oligarchui priklausanti žiniasklaida.
Galiausiai į viešąją erdvę išsiveržiantys tų pačių oligarchų karai, drebinantys visą šalį.
Ne, aš dar kol kas ne apie Lietuvą, o apie B.Jelcino Rusiją. Bet sutikite – panašumų daug.
Apie tai, kam ir kaip tarnauja tautos rinkti politikai, visi Lietuvos žmonės galėjo sužinoti dar „Rubicon“ skandalo metu. Ne tik sužinoti – net ir pokalbių įrašų pasiklausyti.
Todėl Lietuvą pastaraisiais metais drebinę skandalai, pažvelgus atidžiau, bent jau man panašūs į oligarchų sukurstytus karus, labai primenančius B.Jelcino Rusiją.
Žinau, kad iš karto būsiu apkaltintas „Maxima“ interesų gynimu. Tačiau kažkodėl man sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, „abonentas“ A.Zuokas dėl LEO LT galėtų nuoširdžiai ginti visuomenės, o ne savo ir savo rėmėjų finansinius interesus.
Daug įtikimesni atrodo energetiko J.Vilemo įtarimai, kad šiam politikui labiausiai rūpėjo Prancūzijos verslo milžinės AREVA planų Lietuvoje sėkmė.
Kažkodėl negaliu pamiršti ir to, kad „frontininkas“ A.Paleckis dar iki Vilniaus savivaldybės rinkimų buvo siejamas su koncernu „MG Baltic“. Taip pat to, kad konservatorių lyderis A.Kubilius pas koncerno šeimininką D.Mockų, pasirodo, vaikšto net gimtadienio dovanų atsiimti.
Panašų sąrašą būtų galima tęsti. Pavyzdžiui, prisiminus „kare prieš liūtą“ taip pat dalyvvusį „Achemos grupės“ savininką B.Lubį. Tačiau Rusiją Lietuvoje dabar primena ne vien tiktai oligarchų karai.
Labai panašiai atrodo ir politikų (o gal už jų stovinčių oligarchų?) pastangos įtvirtinti savo įtaką saugumo struktūrose.
Šiuo aspektu tarsi simboliški būtų konservatorių savaitgalį paskelbti ketinimai į sąrašą Seimo rinkimuose įtraukti vadinamuosius VSD skandalo išgarsintus kurmius.
Juk apie tai, kad politinis (kalbėta ir apie oligarchinį) prieš VSD nukreipto skandalo tikslas ir buvo perimti šios slaptos struktūros kontrolę į konservatorių rankas, girdėjo daugelis.
Tačiau konservatoriai – toli gražu ne vieninteliai.
Galima prisiminti, kokios legendos sklandė apie socialliberalų A.Paulausko ir A.Sadecko įtaką teisėsaugai. Arba jau minėtą A.Zuoką, kuris pats kažkada gyrėsi, kad jį apie teisėsaugos planus įspėja kažkas iš STT.
Arba R.Paksą, kuris netgi per prezidento skandalą, pasirodo, turėjo aktyvių rėmėjų VSD.
O kur dar kalbos, kad į politiką dabar gali pasukti ir ilgametis generalinis komisaras V.Grigaravičius.
Bet kuri partija tikriausiai džiaugtųsi gavusi tokį įtakos teisėsaugai įrankį.
Jeigu patikėtume įrašais apie V.Grigaravičiaus vaidmenį „Alitos“ privatizavime, įtakingi verslininkai džiaugiasi jau seniai. O man kažkodėl vėl į galvą lenda prisiminimai apie Rusiją.
„Oligarchai manė, jog privatizuos jėgos struktūras.
Tačiau pasirodė, kad, įgavusios politinę įtaką, jos iš karto ėmė už pavadėlio laikyti pačius privatizuotojus“, – apie saugumiečių įsigalėjimą Rusijoje man yra pasakojęs vienas gerai šios šalies politinį virsmą išmanantis rusas.
Ar dar toli iki to Lietuvoje?
