Anuomet, kai Lietuva dar tik stengėsi tapti ES nare, dažnai girdėjosi ciniškas ir nesąžiningas sąmojis: „Vienoje sąjungoje jau buvome, dabar į kitą veržiamės“. Nesąžiningas – nes lyginamas kalėjimas, kuris buvo naudingas tik jo šeimininkams (na, ir kai kuriems kaliniams, kuriems per kelis dešimtmečius zona pradėjo labai patikti), su savanoriška sąjunga, kurios privalumai nariams yra akivaizdūs.
Dabar vėl prikeltas senas baubas – anglų kalba. Kažkada su pasibaisėjimu lupta nuo kioskų reklamų ir persekiota UAB pavadinimuose, dabar anglų kalba, girdi, gresia taip pat, kaip anuomet grėsė visuotinis rusifikavimas.
Apie tai kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Nors pastabos buvo proginės, skirtos spaudos atgavimui, kalbai ir knygai, bet pagal seną tradiciją VLKK jaustųsi nejaukiai, jei nors sekundei pamirštų apie savo draudžiamąją ir baudžiamąją funkciją.
Pradėkime nuo to, kam moderniai, savimi pasitikinčiai valstybei reikalinga tokia „komisija“? Pasaulyje – net ir mažų kalbų šalyse – kalbos nėra reguliuojama sfera, juolab reguliuojama valstybės.
Kaip ir meilė, dainos ar patriotizmas – sveikos šalys palieka tai tvarkyti patiems žmonėms. Prancūzija ir Islandija, daug valstybės dėmesio skiriančios kalbos tvarkymui, yra keistos, nebūdingos išimtys, o ne sektini pavyzdžiai. Kitur kalbos tyrimas ir puoselėjimas yra akademinis užsiėmimas, jei ir paremiamas valstybės, tai ne daugiau, nei retų vaismedžių veislių saugojimas arba kaimo bažnyčių chorai.
Lietuvoje, neturinčioje valstybinės religijos, ją pakeitė dogmatiškas ir kietakaktis kalbos reguliavimas, įgyvendinamas nelinksmų ir irzlių funkcionierių. Kažką primena?
Taip, Iraną – kaip Lietuva vėliausiai iš visų Europoje buvo pakrikštyta, Persija priėmė islamą vėliau, nei kitos regiono šalys, o po 1979 metų revoliucijos aršaus religinio elito vadovaujama valstybė puolė įrodinėti sau ir kitiems, kad uolesnių musulmonų pasaulyje nėra. Policija miestuose gaudo moteris, „nekukliai“ užrištomis skaromis, sostinėje ideologinį grynumą saugo ne šiaip sau kas nors, o „Kultūros ir islamiškosios išminties ministerija“, kruopščiai sekanti ir baudžianti visokius nukrypimus nuo religinio tyrumo normų.
Mes Lietuvoje ne ką blogesni – turime VLKK. Kalba, kuri turėtų būti visų lietuvių nuosavybė, yra priskirta vos ne farmacijai arba bankininkystei – mėgėjams čia ne vieta.
Kalbos komisija su tokiais, kaip aš, net kalbėtis atsisako (po mano komentaro, paskelbto www.lrytas.lt, vienas Lietuvos žurnalas norėjo surengti susitikimą prie apskritojo stalo su kalbos pareigūnais ir manimi – bet mokesčių pinigais apmokami „ajatolos“ sakė nematą reikalo pliurpti su kažkokiu plunksnagraužiu, paprastu kalbos vartotoju). VLKK anuomet net lygino save su krepšinio treneriais – girdi, į žiūrovų patarimus jie dėmesio nekreipia. 2 psl.>>
