Augustas Didžgalvis:

Tiesioginė demokratija - ko bijome? (9)

---

Šaunamasis ginklas savigynai: argumentai už (45)

---

Ar persės vilniečiai iš automobilių į metro? (42)

---

Kipro problema. Lietuvio požiūris (24)

---

Tarptautinių reisų autobusų savininkai mindo autorių teises (34)

Oreivystė - seniai Lietuvoje atsiradusi pramoga, šiandien skaičiuojanti jau gerokai virš šimtmečio ir apimanti viską, kas tik susiję su kelionėmis karšto oro balionais. Pramogas, rungtynes, rekordus bei savitą gyvenimo būdą. Skrydžiai orlaiviais visais laikais buvo puiki pramoga patiems keliaujantiems ir aplinkiniams, mojuojantiems viršun.

Skrydis karšto oro balionu paprastai prasideda lygioje pievoje - į pasiruošimą oreiviai mikliai „įdarbina“ savo keleivius ir taip gondolos (taip vadinamas pintas 2-8 žmones talpinantis krepšys) iškrovimas, paties baliono ištiesimas, šalto oro pildymas į aerostatą neužtrunka.

Šiek tiek pakaitinus orą kupolas pakyla ir oro balionas pasidaro plūdrus. Visa tai trunka vos pusvalandį ir palydima piloto pasakojimu apie kelionės tokiu orlaiviu smulkmenas.

Teisūs tie, kurie teigia, jog skrydis karšto oro balionu - kone geriausias būdas atsikratyti aukščio baimės. Balionui esant ant žemės galima įsitikinti, jog ir vietos jame pakankamai, ir kraštai aukšti. O ir kylama iš lėto, maloniai ir mėgaujantis aplinkiniais vaizdais - jiems abejingų nelieka. Žinoma, svarbu skrydžio metu nedaryti staigių judesių - ir pilotui nekliudyti valdyti egzotišką transporto priemonę, ir kitų keleivių netrukdyti.

Ir štai po kojomis - užburiantis rytinis Vilnius. Atrodytų - įprastas miestas. Tačiau ankstų rytą, kai miesto nebjauroja transporto grūstys ir saulė dailiai apšviečia namų viršūnes, esant giedram dangui ir puikiam matomumui, jis žavi ir skatina didžiuotis būnant jo gyventoju.

Danguje, net ir esant vėjui, aplink neįprastai tylu ir ramybę sudrumsčia nebent kartais pasigirstantys civilinės aviacijos radijo dažniu sklindantys aviatorių pokalbiai ar žemėje mus lydinčio ekipažo vairuotojo balsas, atskriejantis kita radijo stotele. Bei, žinoma, fotoaparatų užraktų spragsėjimas - kiekvienas skriejantis nori įamžinti puikius jam matomus vaizdus.

O tuo metu Lietuvos sostinė miega, saulė sparčiai kyla, o orlaivio pilotas įdomiai aiškina apie baliono valdymo principus ir praneša - skriejame 40 kilometrų per valandą greičiu Grigiškių kryptimi. Apačioje plytinčių Žirmūnų pramoninių kvartalų panoramas keičia Šeškinės daugiabučiai, tolumoje aplenkiame Fabijoniškes, skriejame virš Viršuliškių ir matome 2-ąjį troleibusų parką, kuriame tvarkingai surikiuoti į eiles ilsisi miesto troleibusai.

Pakilus šiektiek aukščiau horizonte, dėl gero matomumo, jau galima įžvelgti Lietuvos jėgainės Elektrėnuose kaminus. Nežinia, ar apie Lietuvos kraštovaizdžius rašantys poetai skraidė tokia ekstravagantiška transporto priemone, tačiau skrydis virš Vilniaus galėtų įkvėpti parašyti ne vieną ketureilį.

Besišnekučiuodami apie apačioje plytinčius gėrius praskrendame pro Gariūnus, Grigiškes, šalia esantį Didžiulio ežerą, magistralę A1, Vievį ir tolumoje suboluoja legendinė Trakų pilis, gausiai apsupta ežerų su salelėmis. Ryški ir puošni, tad ją suskato fotografuoti kiekvienas, stovintis mūsų krepšyje.

Dauguma kadrų - geresni, nei daugumoje atvirukų su šia Lietuvos istorijos dalyve, mat skrendame ne per aukštai (tad puikiai matosi kiekviena detalė), tačiau ir ne per žemai (kitaip nuotraukos būtų neįspūdingos). O toliau pasirodo Jovariškių kaimelis, Akmenos ežeras ir, kažkur toliau, Margio ežeras. Norėtųsi iki jo priskristi, tačiau skrydis finišuoja ir artėjame prie žemės.

Pilotas įspėja tvirtai laikytis krepšio šonų, mat prie žemės - visai nesilpnas vėjas. Oro baliono leidimasis - ko gero aštriausius įspūdžius paliekanti skrydžio dalis, kadangi transporto priemonė neturi jokių stabdžių ir atsidūrus netoli žemės reikia tiesiog išsirinkti lygią pievą, mat neretai krepšys tiesiog apsiverčia ant šono.

Žinoma, saugiai nusileidus netrukus prie mūsų privažiuoja visad mus sausumoje sekęs vairuotojas, ir mikliai imamės pakuoti balioną, įkeliame jį į tam skirtą priekabą, užriogliname ir krepšį. Tuomet pirmąjį savo skrydį balionu atlikę būna „įšventinami į oreivius“ bei netoliese supokši putojančio vyno kamštis.

Geros emocijos ir nuoširdus bendravimas - ne mažiau svarbi skrydžio dalis, nei vėjo stiprumas ar skrydžio kryptis, tad esant visiems ant žemės galima puikiai padiskutuoti apie įspūdžius ar oreivystės subtilybes su savo ekipažo nariais.