Prisipažinsiu – iš pradžių Ričardą palaikiau praktikantu. „Daugelis prisipažįsta tikėjęsi ne to“, – šypsosi naujas alaus rūšis kuriantis ir senas tobulinantis Ričardas Barakūnas. Senelių pasakojimuose aludario vaidmenį atlikdavo geraširdis dėdė vešlia barzda ir ištreniruotu „alaus raumeniu“. „Kalnapilio – Tauro grupėje“ jau aštuonerius metus dirbantis R.Barakūnas į putos meistrą iš liaudies pasakų visiškai nepanašus. Jis – simpatiškas jaunas vyras su stilingais akiniais. Tačiau alų, sako, gamina ir ragauja profesionaliai.
Vakarėliuose tampa visatos centru
32-ejų metų Ričardo profesija – tikrai išskirtinė. Vaikystėje nesvajojęs tapti nei kosmonautu, nei gaisrininku, užaugęs jis vis dėlto gali didžiuotis vietinės įžymybės titulu. „Vakarėliuose ar draugų susitikimuose neišvengiamai tampu visatos centru“, – sako pirmasis su pagyrimu aludarystės mokslus baigęs lietuvis. „Tokia jau šalis – trys milijonai gyventojų ir beveik tiek pat alaus ekspertų, kiekvienam įdomu padiskutuoti, sužinoti ką nors naujo apie mėgstamą gėrimą“.
Klausimai, kurių iš nepažįstamųjų sulaukia Ričardas, dažnai būna keisti ir paremti naujosiomis legendomis. „Apie alų galėčiau pasakoti metų metus, tačiau kai kurie mitai jau ima pabosti“, – šypteli jis. Ypač jį erzina klausimai, ar alus šiais laikais gaminamas iš miltelių ir ar į alų pilama spirito. „Gamybos procesas gana panašus, kaip ir prieš porą šimtų metų, tiesiog technika modernesnė“, – aiškina R.Barakūnas.
Savas alus arčiau kūno
R.Barakūnas – Danijos aludarių gildijos narys, baigęs prestižinę Skandinavijos aludarystės akademiją ir šiuo metu joje dėstantis alaus filtracijos mokslus. Kelias į putos meistrystę prasidėjo Kauno technologijos universitete, Chemijos fakulteto Maisto katedroje. „Labiausiai domėjausi įvairių skysčių, o ypač – alaus – sudėtinių dalių maišymo ir gamybos procesais. „Kalnapilio – Tauro grupėje“ atsidūriau greitai – po studijų universitete pamačiau darbo skelbimą ir nuėjau į pokalbį“, – pasakoja Ričardas.
Su profesija susijęs ir pagrindinis Ričardo pomėgis – kelionės. Kur tik benuvažiuotų, jis būtinai turi paragauti vietinio alaus. Be abejo, jam labiausiai patinka lankytis Čekijoje, Belgijoje ar Vokietijoje. „Ypač Belgijoje, kurioje pusmetį gyvenau, – linksi aludaris, – Prieš šimtą metų šioje šalyje buvo daugiau vietinių alaus bravorų nei kaimų. Tačiau turiu pastebėti, kad savi marškiniai man „arčiau kūno“ – po egzotikos ir eksperimentų visuomet džiaugiuosi grįžęs namo ir įmerkęs ūsą į paprastą, bet labai skanų lietuvišką alų“.
Sunkiausia – anksti keltis
Ričardas sakosi esąs pelėda. „Pirmuosius kelis darbo mėnesius buvo tiesiog neįsivaizduojamai sunku laiku atsikelti ir ateiti į darbą – buvau pernelyg pripratęs prie lengvo studentiško gyvenimo“, – prisipažįsta jis. „Dabar su tuo jau maždaug apsipratau, tačiau pirmasis darbo dienos pusvalandis vis tiek dažniausiai būna ne itin produktyvus“. Už šį pirmąjį pusvalandį sunkesnė būna nebent diena po naujos alaus rūšies degustacijos. Anot aludario, alaus gamyba – individualus darbas, tačiau degustacijai būtinas tam tikras žmonių skaičius: „Alų gaminame ne vien sau ar giminei, o visai šaliai ir eksportui, tad reikia stengtis, kad jo skonis būtų priimtinas visiems. Kiekvienos naujos alaus rūšies pirmoji degustacija – mažytė visos kontoros šventė, tarsi naujagimio krikštynos“. 2 psl.>>
