Kelionė į Šiluvą (video) (67)

Linas Bukauskas:

Tekstas ant pilko akmens ir mesianistinės judėjų politikos atšvaitai (100)

---

Penkiasdešimt kunigystės metų – kaip viena meilės savo artimui diena (68)

---

Pijaus X brolijos kunigas E.Naujokaitis: „Ekumenizmas - bergždžia ideologija“ (166)

---

Požiūrių skirtumai perpus perskėlė Anglikonų bažnyčią (41)

---

Vatikanas kviečia „lefebristus“ vienytis (83)

Žiūrėkite reportažą iš Šiluvos atlaidų.

XIX–XX amžiaus pradžioje Šiluva, neretai dar pavadinama ir senesniu vardu – Būda, buvo nedidelis miestelis, ramiai tūnantis pušynų ir pelkių apsuptyje. Paprastu laiku jis „nedaug rodo gyvybės. Retai pamatysi einantį žmogų, o tik kiaulės ir ožkos rimtai vaikštinėja“, – pastebi akylasis Aleksandras Fromas-Gužutis („Vargdieniai“,1895 m.). Ir jei ne didinga mūro bažnyčia su stebuklinguoju Marijos paveikslu bei jau baigianti sutręšti medinė koplytėlė, kurios vietoje kadaise, kaip buvo tikima, apsireiškė Marija, jis būtų likęs mažai kam žinoma ir aplenkiama Žemaitijos vieta.

Bet ir nepaisant plačiai pasklidusio garso apie tai, kas toje Šiluvoje vyksta, ji kaip buvo, taip ir liko užkampis, nors garsus ir viliojantis – savąja paslaptimi bei malonėmis, kurių čia susilaukdavo ne viena dievobaiminga siela, užkampis, į kurį atlaidų dienomis vesdavo visi keliai. Tada Šiluva trumpam atgydavo – rodėsi, čia sugužėdavo visa Žemaitija. Aišku, ne tik pasimelsti ar pelnyti atlaidą. Tad vietiniai iš anksto pradėdavo ruoštis juos sutikti – balino užkaborių, pritaikytų pakeleiviams apsistoti, sienas, gražino savo kiemus ir trobas, tvarkė ir paties miestelio aplinką.

Tada tas užkampis tapdavo vienu iš svarbiausių žemaičių ir kalnėnų kultūrinio gyvenimo centrų: čia lietuviškos spaudos draudimo metais slapta iš po žydo ar žandaro nebijančio knygiaus skverno platinti elementoriai, įvairios maldaknygės ir laikraščiai, parašyti lietuviška kalba. Tada miestelis tapdavo ir didžiuliu turgumi – visur buvo statomos palapinės, stoginės iš įvairių miestų – net iš Vilniaus, Rygos, Daugpilio – sulėkusiems škaplierninkams, kryždirbiams, siuvėjams, pyragų gamintojams, spekuliantams, pirkliams.

„Smuklės tvarte, – pasak Fromo-Gužučio, – buvo įtaisytas teatras, o didelėse lentinėse pašiūrėse įsikūrė visokie komediantai ir juokdariai“.

Tik ne akis paganyti atvykėlius traukė ir garsioji Raseinių cukrainės pašiūrė, „kurioje pardavinėjo daugiau degtinės negu saldumynų“, ir „žydo Iršos namuose įtaisyta poniška gertuvė – traktierinė ir valgykla“ ar „mediniuose vietinės klebonijos namuose įsteigta taip vadinama „srebrna sala“ – sidabrinė seklyčia, t.y. vieta kortomis lošti iš pinigų“ („Vargdieniai“,1895 m.).

Taigi, 1906-ųjų rugsėjis. „Šidluvos kelionė“, – ant juodraštinio lapo užrašė vos tik grįžusi Julija. Prieš akis – kelias nuo Pavėžupio iki Šiluvos, ką tik matyti vaizdai, ausyse tebeskamba nugirstos šnekos, varpų gaudesys. Ir visa tai jai neduoda ramybės, audrina, džiugina ir piktina, o kartkartėmis nejučia priverčia smagiai nusikvatoti. 2 psl. >>