Viktoras Grajus: Kai Mia muša Zvonkę, o Zvonkė muša Mią (video) 
(246)
Kartą sužinojau, kad Venesueloje muilo operų gerbėjai gali nuspręsti savo mylimų herojų likimą, balsuodami trumpąja žinute.
Pavyzdžiui, jeigu norite, jog gydytojai po avarijos Chosė Pedritui praneštų, kad jam lūžo aštuntas ir septintas stuburo slanksteliai, spauskite A. Jeigu manote, kad jam dar neverta atsibusti iš komos po smegenų persodinimo operacijos, rinkitės B. O jeigu tikite, kad ant stalo operacinėje jis prarado atmintį, bet sugebėjo apvaisinti medicinos seserį ir ši susilauks kūdikio, už kurio lytį jūs galėsite balsuoti kitose serijose... tada, savaime suprantama, jūsų pirštas turi pataikyti ant C.
Videonaujienose žiūrėkite peliukų Sūrskio ir Mauzerio komentarus.
Niekad nemaniau, kad mano širdžiai likimas kada nors paruoš panašią kryžkelę. Į kairę ar į dešinę? Ranką ar koją? Atlaikys širdis, ar ne? Toks klausimas kilo išgirdus, kad Mia gali iškristi iš televizijos laidos stačia galva į šaltą rudenio asfaltą.
Mia, su kurios muzika prabėgo fantastiški vasaros vakarai prie Neries! Dvylika nepakartojamų platininių albumų, galybė ausų spenelius glamonėjančių singlų, euforijoje paskandinantys pasakiški koncertai.
Prisipažinsiu, iki Mios aš dievinau „Yvą“ ir šventai tikėjau, kad tarp milijono vyrų vardų dainoje ištartas manasis yra tas išganingas šaukštelis medaus prie liepžiedžių arbatos, padedantis žvarbią žiemą įveikti gripą. Šaltais vakarais klausydavau karštų „Yvos“ dainų ir mano kūnas purtydavosi - ekstazė sumišdavo su viruso agonija.
Bet tada atsimenu, atėjo pavasaris, po to - vasara.
Atlėkdavome prie vandens su BMW „kregždutėmis“, pabirdavome po paupio pievas.
Degtinė, alus, sidras. Tokius butelius mes rasdavome krūmuose, vandenyje, melduose. Linguodami galvas ir netikėdami, kad įmanoma tiek alkoholio išgerti, visą tuščią tarą kraudavome į bagažines. Kai baigdavome valyti pakrantę, pasileisdavome dainą „Juk mūsų meilės miestą užklojo debesys, užklojo seniai. Negrįšiu kaip bekviestum, negrįšiu tais neapgalvotais keliais“... Mia. Mama Mia!
Užvakar mano plaučiuose gydytojai rado pusantro kilogramo druskos.
Aš sakau: tai dėl tavęs, Mia, dėl tavo patirtų košmarų, kurie liejosi per spaudos puslapius į viešumos vandenyną ir išlydavo mano sūriomis ašaromis. Visos tos istorijos ir trikampiai su vaiku, vyru, anyta, pusbrolio kaimynais, scenos partneriais. Vienos naujienos atpalaiduodavo užuojautos ir gailesčio liaukas, kitos - pavydo ir pykčio. Verkiau lyg Madonna, „like a virgin“.
O dabar?
Dabar, kaip toj dainoj „palik man pranešimą, jei meilės nėra. Jei tik prisirišimas ir tuštuma“. Iššūkis Natalijai Zvonkei.
Juk stoti į kovą su eN Zė gali tik gerai parengta nindzė - tai lyg nužudyti Bilą! Iki to reikia nueiti ilgą kelią - susapnuoti „Ferrari“, atsibusti iš komos, užgniaužti pasišlykštėjimą kūno skysčiais, užsiauginti aštrius nagus ir išlavinti balsą, kad spiegimu galėtum suskaldyti stiklinę, stovinčią už sienos ant kaimyno naktinio staliuko. 2 psl. >>
(246)
Konkursas: pasiūlyk antraštę karikatūrai ir laimėk savo paties šaržą
Ką savo piešiniu norėjo pasakyti karikatūristas Rolandas Vičys? To klausia lrytas.lt ir Lietuvos karikatūrų portalas caricatura.lt, kviesdamas siūlyti savo idėjas ir laimėti asmeninį šaržą. Jūsų idėjų iki ketvirtadienio laukiame adresu konkursai@lrytas.lt. Penktadienį R. Vičio karikatūros su, redakcijos nuomone, įdomiausiomis antraštėmis ieškokite dienraštyje „Lietuvos rytas“. O išrinkti pačią geriausią karikatūros antraštę pasiūlysime lrytas.lt bičiuliams socialiniame tinkle „Facebook“.
Dailininko Donato Biliaus žvilgsniu: Lietuviškieji donkichotai
Po 40 metų apie šešėlį lietuviai žinos tik iš Putino (ne Vladimiro) romano, kurį reikia perskaityti lietuvių kalbos ir literatūros pamokai. Po 40 metų (bus maždaug 2050 metai) istorijos vadovėliuose Chucko Norriso sugebėjimai bus nublankę prieš žmogų, kuris aštrios minties skvarba įveikė savo šešėlį, nudūrė. Žmonės nežino, kad istorija rašoma dabar. Nenutuokia, kad Lietuvoje jau yra žmogus, žinantis, kur į dirvoną įsiskverbia spalvotas vaivorykštės galas.
Referendumo druska į užpakalį
Kartą Niujorke pučiant šaltam sausio vėjui nusipirkau pirmą po ranka pakliuvusį pigų šaliką. Tai, pasirodo, buvo Niujorko beisbolo komandos „Mets“ šalikas. Su vaiskiai mėlyna „Mets“ atributika jaučiausi kaip dabita Mantas Petruškevičius, bet svarbiausia – buvo šilčiau.
Post factum arba policijos operacijos pašlovinimas
Valstybė parodė savo orumą, garbė tiems profesionalams, kurie tiksliai įvykdė savo pareigą, nors didelės euforijos tikriausiai nejaučia net ir tie, kurie tokių ryžtingų veiksmų laukė, ragino kažko griebtis. Jausmas kaip po įkaitų išlaisvinimo operacijos, kai žiūrint į priekį, peršokus didžiausio pavojaus ribą, vis tik nesmagumas dėl patirtų nuostolių primena apie save, praeitis dar vis laiko už skverno. Ši užsitęsusi makabriška istorija išsunkė morališkai, vertė nusivilti vienas kitu, supriešino žmones.
Sigitas Parulskis: Valdžia
Pakviečiu šunį „pas mane!“ ir jis ateina. „Sėdėt!“, - sukomanduoju. Sėdi. Einu į priekį, „greta!“ paliepiu. Pakreipia galvą ir sėdi, nejuda. Šunsnukis. Išsitraukiu iš šaldytuvo pienišką dešrelę, prikimštą nuodų ir studentiškų prisiminimų – šuo vykdo visas komandas, jeigu norėčiau, net ir pypkę užsirūkytų. Man patinka valdyti. Visiems patinka valdžia. Lūzeriai, kurie jos negali gauti, išdidžiai vadina save opozicija. Žmogus valdomas trijų pagrindinių instinktų – išlikimo (maistas), pratęsimo (seksas) ir palikuonių apsaugojimo (šeima). Toliau jau prasideda sąmoningumo aukštumos, meilė savo artimui, kūrybingumas ir panašiai. Sąmoningumas reikalingas pastangų, todėl žmonės daugiau apie jį kalba, nei praktikuoja. Tegul tai ir lieka literatūrai bei kitiems menams.
Civilizacijos ABC Lietuvos valdžiai: kaip išvaduoti pagrobtą vaiką?
Lietuvos žiniasklaida pranešė: „Premjeras Andrius Kubilius teigia, jog spręsti tokią situaciją, kuri susidarė Garliavoje, valstybės institucijoms trūksta patirties, tačiau pažymi, kad tokiu atveju būtina laikytis įstatymų.”
Konkursas: pasiūlyk antraštę karikatūrai ir laimėk savo paties šaržą
Ką savo piešiniu norėjo pasakyti karikatūristas Rigimantas Gedgaudas? To klausia lrytas.lt ir Lietuvos karikatūrų portalas caricatura.lt, kviesdamas siūlyti savo idėjas ir laimėti asmeninį šaržą. Jūsų idėjų iki ketvirtadienio laukiame adresu konkursai@lrytas.lt. Penktadienį R. Gedgaudo karikatūros su, redakcijos nuomone, įdomiausiomis antraštėmis ieškokite dienraštyje „Lietuvos rytas“. O išrinkti pačią geriausią karikatūros antraštę pasiūlysime lrytas.lt bičiuliams socialiniame tinkle „Facebook“. Lygiai po savaitės, pirmadienį, skelbsime nugalėtoją ir naują karikatūrą.
Pūvančios kojos elgetą nešiojo ketverius metus
Virginijus Aleknavičius Gimbutis, priregistruotas Vilniaus merijoje, 47-erių. Jis vos neišvertė manęs iš koto – pamačiau jį neįgaliojo vežimėlyje. Kaip visada apsirengęs šilta kariška šimtasiūle ir kelnėmis. Kiek prisimenu, jis visada atrodė taip. Iki kelių užraitytos kelnės, iš jų kyšo plastmasinės blauzdos ir pėdos, apautos juodais vyriškais batais. Viena dirbtinė koja pasisukus į šoną 180 laipsnių kampu. "Esu metęs. Ne visai metęs. Nesu girtuoklis. Esu su aktorium Vytautu Šapranausku gėręs visą naktį. Mes čia gėrėm degtinės. Žiemą padėjo. Jis paskui išvažiavo namo", - savo patirtimi dalijasi pusamžis vyras.
Gal užtenka būti atliekų valstybe?
Kartais prie alaus pasisuka šneka apie studijų laikais madingus džinsus, turbūt garintus kažkur Garliavoje ir legendinius „Montana“ megztinius, pagamintus kažkur Marijampolėje. Apie madingus celofano maišelius su ABBA ir Suzi Quattro portretais, kuriuos klijavo mano klasioko brolis tėvo garaže. Ir apie beformius neapdirbto šokolado gabalus - juos iš kaimynės, dirbančios saldainių fabrike, pirkdavo mano teta.
Ei, Europa! Ei, pasauli! Padovanojome savo šalį pedofilams
Lietuvą jau daugiau negu dvejus metus drasko neįtikėtino mąsto masinė psichozė, susijusi su vadinamąja „Kauno pedofilijos byla”, kitur minima kaip „Kedžio istorija”.
