Iš Molėtų plento išsukame ties rodykle „Purnuškės“. Purpuru ir auksu išsidabinę medžiai šnarena prie vingiuoto kaimo keliuko, jurginai žydi šalia ryškiai geltonos trobelės. Mėlyna skarele galvą apsigobusi močiutė šieną vartinėja. Mus išvydusi apglėbia šieno kuokštą, lyg gėlių puokštę, ir plačiai nusišypso – pozuoja prieš kamerą. Einame artyn.
Mataruodamas uodega atšuoliuoja juodais ir rudais lopais išmargintas šuo ir lyžteli mano ranką. „Gražus, gražus šuo“, – rusiškai čiauška išsišiepusi senutė. Žinoma, ji mielai atsakys į kelis klausimus apie artėjančius Seimo rinkimus.
Žiūrėkite reportažą.
Tačiau idilišką rudens vaizdelį netikėtai perskrodžia riksmas. „Varykit iš čia! Mama, pjudyk juos šunimi, pjudyk juos“, – iš geltonosios trobelės skuodžia kampuotas juodai apsirengęs vyrukas.
Atžirglioja iki operatoriaus, delnu švysteli prieš objektyvą, piktai nulenkia kamerą žemyn. „Jūs juk nežinot, kodėl mes čia – tik norėjome paklausti, ar per rinkimus eisit balsuoti“, – bandau nuraminti. „Už nieką nebalsuosiu. Viso gero“, – išrėžia jis ir atkiša mums ilgiausiąjį plaštakos pirštą.
Dingteli mintis – gali būti, kad tas nešvankus gestas puikiai išreiškia kaimo ikirinkimines nuotaikas.
Riedame toliau Purnuškių keliais. Įdomu pasidairyti – sukiužusios gryčios kontrastuoja su moderniausiais namais. Dvidešimt kilometrų nuo sostinės nutolusios gyvenvietės keliais ir naujausi visureigiai laksto, ir arklių traukiami vežimai darda. Senbuviai gyventojai – lenkų arba rusų kilmės, lietuviškai nesusišnekėsi. O kalbėtis apie rinkimus sunku visomis kalbomis.
Žiūrėkite, kuo gyvena Purnuškių žmonės.
„Dar ne šiandien, dar ne rytoj tie rinkimai. Dar pagyvent reikia“, – moteris striuke ryškiai geltonomis rankovėmis atsuka nugarą. Šalia jos – vyras ir į vežimą įkinkytas arklys. Vyras iš vežimo kabina mėšlą ir tręšia laukus. „Niekas čia nepasikeis, viso gero“, – šniokštuoja dirbdamas. Tačiau paklaustas, kur yra artimiausia parduotuvė, paaiškinti neatsisako.
Parduotuvėje – taške, kur susikerta netoliese gyvenančiųjų keliai, tikimės daugiau sužinoti. Tačiau Pranciškonių kaimo parduotuvės savininkė Vanda Navickienė kvatojasi išgirdusi klausimą, už ką žmonės balsuoti ruošiasi: „Tik juoktis gali. Bet juokas pro ašaras. Žmonės čia pasimetę, nežino, prie ko prisiglaust“. Sako, buvo atvažiavę socialdemokratai, pametė lankstinukų krūvą, bet kas iš to? Ir pati Vanda pasimetusi – ji labai norėtų žinoti, kuri iš partijų gins smulkiųjų verslininkų interesus.
„Uždraus alkoholiu prekiauti „mažiukams“ ir man savo „kioską“ tekstą uždaryt. Negi važiuos žmonės į „maksimas“ alaus, o batoną pirks pas mus? Kas mane apgins? V.Uspaskichas? Ne, čia tik juoktis“, – liūdnoka prieš ketverius metus iš Vilniaus į kaimą persikrausčiusios smulkiosios verslininkės šypsena. Dabar vasaromis kasos aparatas maloniai dažnai dzingsi, bet žiemą – pelnas nekoks. 2 psl.>>
L.Pileckas
