Motinystė mums - šventa. Bet „sumamėjimo“ sindromas - ne. Žodis - ne mano sugalvotas. Jį vartoja daugelis vaikučius auginančių žmonių. Viena vilnietė draugė neseniai verkė man ant peties: „Velnias, kvailėju ne dienom, o valandom. Niekada nemaniau, kad man tai nutiks, bet, regis, baigiu „sumamėti“.
Ir aš puikiai supratau, ką ji turi galvoje. Nes ta mano bičiulė visuomet buvo tai, kas Vakaruose vadinama „alpha female“ (dominuojanti moteris): baigusi du gerus universitetus, siekianti karjeros, aštraus proto, patraukli, nebijanti konkuruoti, siekianti laimėti, ambicinga.
Žodžiu, jauna, žavi, veikli. Tokia, kuri kompetentingai gali diskutuoti ne tik apie madingiausius sezono batelius, bet ir apie Jorge Luisą Borgesą, rinkos ekonomikos pokyčius ir JAV prezidento rinkimus. Tikra „alpha female“, kuriai santuoka ir laukta motinystė buvo tarsi vyšnaitė ant torto - gyvenimo sėkmės ir pilnatvės apvainikavimas.
Ir, žinoma, savo laimės paveiksle ji nekeistų nieko - nei mylinčio vyro, nei žavaus vaikelio. Tik, kaip pati prisipažino, norėtų pertapyti kai kurias detales - vėl įlįsti į andainykštę, iki nėštumo vilkėtą suknelę ir su kokteilio taure rankoje nors retkarčiais sužibėti kaip sąmojinga pašnekovė diplomatų priėmime, diskutuoti apie politines aktualijas, skaityti naujausią Hanifo Kureishi romaną ir... vėl būti savimi.
Tačiau dabar ji dažniausiai vilki dėmėtą palaidinę, jos diskusijos apsiriboja pasakojimais apie kakučių atspalvius ir iš kurios krūties mieliau žinda jos atžala. Skaito ji ne naujausius romanus, o receptus ir patarimus internetiniame mamyčių portale. Jos socialiniame būryje - nebe akademikai, politikai ir diplomatai, o mamos iš gretimo parkelio. Bet, pasak jos, tas likimo draugių klubas - ne mažiau reiklus ir kelia aukštesnius reikalavimus nei koks nors „Rotary“.
„Kai pirmą kartą su vežimėliu išriedėjau į parką, jos man visos, tiesą sakant, pasirodė gerokai pakvaišusios, bet dabar ir pati tapau viena iš jų. Kaip toje patarlėje: su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi, - karčiai juokauja ji. - Mes netgi turime savo „Formulę 1“ - nuožmias nebylias varžybas, kurios vežimėlis kietesnis. Dabar pirmauja naujausias „Maclaren“. Kadangi kūdikėlius prižiūrinčios mamos jau kelerius metus nieko reikšminga nėra nuveikusios profesinėje srityje, tai konkuruoja ne talentais ar laimėjimais, o tuo, ką kuri turi užgyvenusios, - kieno svetainė, televizoriaus įstrižainė ar vyro alga didesnė“.
Išbėrusi savo monologą ji įsisega į mane. „Atmink, - čia ji tarsi bloga lemiantis Delfų orakulas beda man pirštu į krūtinę, - ir tau taip bus! Protas - kaip sportininko raumenys: nelavinamas visiškai atrofuojasi! Jėzau, noriu vėl būti senąja savimi!“
Primenu jai, kad jos vyras juk humaniškas, ne koks akmens amžiaus pitekantropas, manantis, kad vaikai - patelių reikalas: juk mielai prižiūri vaiką, tad negi sunku imti ir išlėkti kurį vakarą su draugėmis? O kad ir dieną - ar būtina nuolat virti mamyčių klubo sultyse, negi negalima kur nors ištrūkti su vežimėliu ir gera knyga vienai? 2 psl.>>
