Ji pažvelgia į mane taip, tarsi būčiau iškritusi iš medžio, susitrenkusi galvą ir dabar kontuzyta kliedėčiau dienos aky.
„Mes, kūdikius auginančios mamos, tarsi raupsuotosios - visi nuo mūsų ir mūsų „tyrelių monologųÒ slapčia bėga kuo toliau. Draugai dabar mus gali pakęsti tik trumpai, be to, mūsų dienotvarkės visiškai skirtingos. Jiems problema - susitikti vidurdienį, mums - aštuntą vakare“, - paaiškina.
O ir šiaip pasaulis, pasak jos, motinoms su kūdikiais nepritaikytas, todėl jos išgyventi gali tik būriu: „Čia tau ne Londonas. Ar, pavyzdžiui, įsivaizduoji, ką, reikalui prispyrus, reiškia vienai su vežimėliu pasinaudoti viešuoju tualetu? Juk nepaliksi vežimo už durų ar gatvėje, jei šalia nėra kitos mamos, kuri galėtų tuo metu pasaugoti. Ir šaligatviai kartais būna taip užstatyti automobiliais, kad su vežimėliu nė nepravažiuosi“.
Ir čia su ja turiu sutikti, kad tikrai neįsivaizduoju, nes didžiuliai, erdvūs, su išlankstomais vystymo stalais motinoms su kūdikiais skirti viešieji Londono tualetai - visiškai suprantamas dalykas. Kaip ir specialios vietos kūdikių vežimėliams autobusuose. Ir nepažįstami praeiviai, visada jaunoms motinoms paslaugiai padedantys tuos vežimėlius į autobusą įkelti.
Didžiosiose universalinėse parduotuvėse yra specialių ramių kampelių kūdikiams žindyti. O Noting Hilo „Electric Cinema“ kino teatras sumanė specialius dieninius seansus motinoms ar auklėms su kūdikiais, kurie vadinasi „Electric Scream!“ („Elektrinis klyksmas!“).
„Aha, kažką panašaus bandė daryti „Skalvija“, pasiūliusi „Klykino“ programą, - sako ji. - Bet kol susiruošiau nueiti, repertuaro kalendoriuje jo jau neberadau. Likę vien kino seansai senjorams“.
Tad gal ne visuomet dėl „sumamėjimo“ kaltas priešiškas ir žiaurus, mamoms nepritaikytas aplinkinis pasaulis. Kai kurios juk niekada „nesumamėja“, yra tam atsparios, bet dėl to netampa prastesnėmis motinomis. Kitos kartais truputėlį apsileidžia pačios, ne visada pasinaudoja visomis galimybėmis.
Kartais pačios tampa nebeįdomios aplinkiniams, nes, užtvindytos aklos motiniškos meilės, jos užmiršta, kad tai, kas joms yra didžiausias gamtos stebuklas, likusiam pasauliui - tiesiog vaikiškas kakutis. Mielas mamai, bet visiems kitiems - smirdintis.
Tai reikėtų suprasti ir nereikalauti, kad visas pasaulis kartu su jomis būtų nėščias ir kartu su jomis žindytų. Kad kartu su jomis guguotų ir kalbėtų vaikiškais žodelyčiais. Gal tada ir draugai nebėgs nuo mamyčių kaip nuo raupsuotųjų ir nuo jų pasakyčių apie jų lėliukų tyreles.
Ir dar. Mielos jaunos mamos, kad ir kokia reikšminga ir šventa būtų gimdymo patirtis, patikėkite, apie ją verčiau nepasakoti su visomis grafiškomis, medicininėmis ir chirurginėmis detalėmis, jei aplinkiniai to specialiai neprašo. O ypač prie stalo valgant kitiems žmonėms. Tai - didesnė šventvagystė nei pasišaipyti iš „sumamėjimo“! 3 psl.>>
