„Sumamėjimo“ tikrai nereikės bijoti, jei, tapusios mamomis, neužsidarysite savo akliname minkštame rausvame ar žydrame pasaulyje.
Susitikime pusiaukelėje: ne vidurdienį, bet ir ne vėlai vakare - tarkime, penktą valandą po pietų. Mes žinome, kad jums ištrūkti iš namų šiomis dienomis - tas pats, kas generolui parengti armiją mūšiui: reikia pasirūpinti auklėmis, priežiūra, dienotvarke, maistu. Tačiau ir kiti lygiai taip pat turi karjerą, pareigų, rūpesčių.
Pasižadėkite, kad nekankinsite aplinkinių pasakojimais apie naujausią pieno buteliuko formą - juk jis po poros metų tebus nebemadingas plastiko gabalas.
Pasižadėkite, kad, užuot tuščiai plepėjusios su uždara „mamų mafija“, verčiau paskaitysite naujausią knygą - ne tik pati geriau pasijusite, bet ir už tai jums padėkos jūsų vaikas - paūgėjęs, po kelerių metų.
Susitarkime, kad su mumis nebendrausite tik mažybiniais žodelyčiais, - juk esame suaugę žmonės, po galais! Pagaliau prisiminkite savo vyrus, kurie juk susižavėjo įdomiomis, patraukliomis, turinčiomis ką pasakyti moterimis, o ne guguojančiomis suaugėlėmis.
Ir pamatysite, kad pasijusite mažiau „sumamėjusi“, mažiau susvetimėjusi suaugusiųjų pasaulyje - juk aplinkiniai jums ne priešai, jie jus myli, jie pasiruošę padėti ir eiti į kompromisus.
O mes visi turime atsiminti, kad vienu atveju negali būti jokio, nė mažiausio, kompromiso - kai pamatome su vežimėliu nepatogiai, tam nepritaikytoje vietoje besigalynėjančią jauną mamą. Tada mūsų visų šventa pareiga - jai padėti, praleisti, užleisti, įkelti neprašytiems ir be jokių kalbų. Ir tai bus pati geriausia visuomeninė „šeimos politika“.
