Naujienos / lrytas.lt

Kai­mo baž­ny­tė­lės vis daž­niau tam­pa mies­tie­čių, ypač jau­ni­mo, trau­kos cen­tru. Pa­var­gę nuo „ma­din­gų“ dva­si­nin­kų kon­ve­je­riu tei­kia­mų pa­slau­gų žmo­nės ato­kio­je Dzū­ki­jos ar Sū­du­vos pa­ra­pi­jo­je ran­da sak­ra­lią erd­vę, jos puo­se­lė­to­ją – kū­ry­bos ir darbš­tu­mo skli­di­ną kle­bo­ną, ge­ban­tį kiek­vie­nam at­vy­ku­sia­jam ras­ti tik jam vie­nam skir­tą žo­dį. San­tuo­kos ar krikš­to sak­ra­men­tai čia įgau­na ki­tą pras­mę, pri­ver­čia žmo­gų pa­mirš­ti kas­die­ny­bę, pa­mąs­ty­ti apie die­viš­ką­ją bū­tį.

Kunigas Ge­di­mi­nas Mar­cin­ke­vi­čius jaučiasi reikalingas Lekėčių parapijai.  J.Adomaitis

– Aš sten­giuo­si da­ry­ti tai, kas pri­klau­so ku­ni­gui, – pa­klaus­tas apie po­pu­lia­ru­mą ra­miai kal­ba Le­kė­čių (Ša­kių r.) kle­bo­nas Ge­di­mi­nas Mar­cin­ke­vi­čius.

Kuk­li me­di­nė Le­kė­čių baž­ny­tė­lė daž­nai at­gy­ja nuo at­vy­ku­sių­jų pri­im­ti krikš­to ar san­tuo­kos sak­ra­men­tus. Bu­vę pa­ra­pi­jie­čiai at­va­žiuo­ja iš Kau­no, Vil­niaus, ki­tų Lie­tu­vos mies­tų. Eku­me­ni­nes ves­tu­vių apei­gas te­ko su­reng­ti lie­tu­vai­tėms ir jų ki­ta­tau­čiams iš­rink­tie­siems.

Kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius pri­si­pa­žįs­ta il­go­kai ben­drau­jan­tis su bū­si­mai­siais jau­na­ve­džiais, į gy­ve­ni­mą juos pa­ly­din­tis su li­tur­gi­jo­je nu­ma­ty­to­mis mal­do­mis, baž­ny­ti­niu pa­lai­mi­ni­mu per šv. Mi­šias. Su­tuok­ti­niai at­ve­da­mi prie Nau­jo­jo Tes­ta­mento iš­min­ties ver­smės, duo­da mei­lės ir iš­ti­ki­my­bės įža­dus.

– Žmo­gus no­ri su­si­vok­ti gy­ve­ni­me, ku­ris ti­kin­čia­jam tu­ri gi­lią pras­mę, am­ži­ny­bės di­men­si­- ją, – sa­ko kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius. Jo nuo­mo­ne, pra­ėjęs so­viet­me­tis iš­ba­lan­sa­vo lie­tu­vio ver­ty­bių ska­lę. Im­tas gar­bin­ti auk­so ver­šis, ran­ka mo­jant į žmo­gaus dva­sios po­rei­kius ir po­lė­kius. Pra­dė­jęs kle­bo­nau­ti ap­lan­kė daug le­kė­tiš­kių šei­mų, kun. Ge­di­mi­nas ėmė­si in­ten­sy­vaus pa­ra­pi­jos sie­lo­va­dos dar­bo.

Ne­ti­kė­jo su­lauk­si­ąs to­kio at­sa­ko: su­kru­to ne tik vai­kai, jau­ni­mas, bet ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, anks­čiau lan­ku apei­da­vę baž­ny­čią. Kle­bo­nui ypač įstri­go gar­baus am­žiaus pa­ra­pi­jie­čių san­tuo­ka. Už­au­gi­nę gra­žią šei­mą, su­lau­kę pul­ko anū­kų le­kė­tiš­kiai se­nu­kai nuo­gąs­ta­vo iš­ke­liau­sian­tys į am­ži­ny­bę su nuo­dė­me. Kun. Ge­di­mi­nas pri­si­me­na, jog, baž­ny­čio­je pa­lai­mi­nus san­tuo­ką, se­nu­kai švy­tė­jo lai­me, o ra­tu­kuo­se at­vež­tai jau­na­jai net pa­ge­rė­jo svei­ka­ta.

Įspū­din­gos Le­kė­čių baž­ny­čio­je ir krikš­to apei­gos. Kun. Ge­di­mi­nas pri­si­me­na sa­vo dės­ty­to­jo – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to doc. Al­gi­man­to Ka­jec­ko pa­sa­ko­tą šių apei­gų is­to­ri­ją. Po gim­dy­mo „nuo­dė­me su­si­te­pu­si“ mo­te­ris bu­vo įves­di­na­ma į baž­ny­čią per pres­bi­te­ri­ją, ku­ni­gas skai­ty­da­vo eg­zor­ciz­mo mal­dą. Vė­liau per krikš­ty­nas kū­di­kis bū­da­vo tri­skart nar­di­na­mas į spe­cia­lų gi­lų van­dens in­dą. Nū­nai pa­gal nau­ją­jį apei­gy­ną mo­ters „įves­di­ni­mo“ nė­ra, ta­čiau krikš­ti­jant kū­di­kį kal­ba­ma eg­zor­ciz­mo mal­da, ku­rio­je sa­ko­ma: „Iš­va­duok ši­tą kū­di­kį iš gim­to­sios nuo­dė­mės pan­čių ir pa­da­ryk jį sa­vo di­dy­bės šven­to­ve, kad ja­me gy­ven­tų šven­to­ji dva­sia.“ Po to krikš­ti­ja­ma­jam tri­skart už­pi­la­ma van­dens, jis pa­te­pa­mas ka­te­chu­me­nų alie­ju­mi. 2 psl.>>