Naujienos / lrytas.lt

Aš­tuo­ne­rius me­tus Ge­di­mi­nas mo­kyk­lo­je pe­da­go­gų bu­vo šie­pia­mas, links­niuo­ja­mas kaip lan­kan­tis baž­ny­čią. Ge­res­nį pa­žy­mį gau­ti bū­da­vo sun­ku.

Ki­tu žmo­gu­mi Ge­di­mi­nas pa­si­ju­to pra­dė­jęs mo­ky­tis Bal­bie­riš­kio pro­fe­si­nė­je tech­ni­kos mo­kyk­lo­je (da­bar – že­mės ūkio mo­kyk­la). Čia pe­da­go­gai ver­ti­no moks­lei­vio ži­nias, ge­bė­ji­mus ir įgū­džius, o ne įsi­ti­ki­ni­mus. La­bai ge­rais pa­žy­miais bai­gęs tech­ni­kos mo­kyk­lą, Ge­di­mi­nas at­va­žia­vo mo­ky­tis ag­ro­no­mi­jos į Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą. Sto­jan­čių­jų kon­kur­sas bu­vo ne­ma­žas – ke­tu­ri į vie­ną vie­tą. Iš­lai­kius eg­za­mi­nus Ge­di­mi­nui pri­trū­ko vie­no ba­lo.

Grį­žo na­mo, ėjo su tė­vu į ko­lū­kį dirb­ti. Į so­vie­tų ka­riuo­me­nę Ge­di­mi­ną pa­ė­mė pir­mu šau­ki­mu: pa­kvie­tė į Prie­nų ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą ir jau ne­pa­lei­do. Iš­ve­žė į Mask­vą, po to į Aš­cha­ba­dą, o iš čia – „in­ter­na­cio­na­li­nės pa­gal­bos“ pra­gaiš­čiai į Šan­dan­tę, Ka­bu­lą, Dža­la­la­ba­dą Af­ga­nis­ta­no mės­ma­lė­je. Bu­vo 1987-ie­ji.

Ty­čio­ji­ma­sis iš „pri­bal­tų“, smur­tas, prie­var­ta bru­ka­mi nar­ko­ti­kai, mir­tis kiek­vie­na­me žings­ny­je. Vie­ni žu­vo nuo mi­nų, ki­tus pa­kir­to snai­pe­rio kul­ka, tre­ti pa­tys pa­kė­lė ran­ką prieš sa­ve. Tan­ko šar­vai ne kiek­vie­ną ka­rei­vį sau­go­jo.

– Ma­ne gel­bė­jo mal­da ir ti­kė­ji­mas, – pri­si­me­na bu­vęs tan­kis­tas kun. Ge­di­mi­nas, ten, Af­ga­nis­ta­no ka­ro ka­ti­le, da­vęs žo­dį: jei grįš gy­vas, pa­si­rinks ku­ni­gys­tę.

Na­mus G. Mar­cin­ke­vi­čius pa­sie­kė po dve­jų me­tų tar­ny­bos so­vie­tų ka­riuo­me­nė­je. Af­ga­nis­ta­no duš­ma­nų kul­kų su­ža­lo­tas, bet iš­lai­kęs žmo­gaus va­lios eg­za­mi­ną.

Mo­ti­na į sū­naus ke­ti­ni­mą siek­ti ku­ni­gys­tės re­a­ga­vo pri­ta­ri­mu, tik pa­klau­sė: „Ar iš­tver­si?“ Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Juo­za­pas Ber­teš­ka pa­ta­rė pa­si­tik­rin­ti pa­šau­ki­mą, gi­lin­tis į Baž­ny­čios is­to­ri­ją. Kaip tik pa­si­tai­kė pro­ga – Ne­pri­klau­so­my­bę at­ga­vu­sio­je Lie­tu­vo­je rei­kė­jo ti­ky­bos mo­ky­to­jų. Vie­nas pir­mų­jų bai­gęs ka­te­che­tų kur­sus Ge­di­mi­nas dir­bo Ku­ni­giš­kių, Ža­ga­rių, Žiū­ro­nių (Prie­nų r.), Ūd­ri­jos (Aly­taus r.) pa­grin­di­nė­se mo­kyk­lo­se. Jam pa­ti­ko vai­kų smal­su­mas, vil­ti­mi gy­ve­nan­ti mo­kyk­la.

Gim­to­sios pa­ra­pi­jos kle­bo­no re­ko­men­duo­tas G. Mar­cin­ke­vi­čius 1991 m. lie­pos 5-ąją drau­ge su ke­tu­rias­de­šim­čia jau­nuo­lių iš­lai­kė sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Ne vi­si su­lau­kė moks­lų pa­bai­gos. Ge­di­mi­nas 1997 m. gruo­džio 14-ąją gim­to­sios pa­ra­pi­jos (Bal­bie­riš­kio) baž­ny­čio­je bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus, o gruo­džio 28 d. au­ko­jo pir­mą­sias sa­vo šv. Mi­šias, tei­kė pa­lai­mi­ni­mą su­si­rin­ku­siems ti­kin­tie­siems. Mo­ti­na brau­kė lai­mės aša­rą. 4 psl.>>