Nežinau, ką daryti. Iš vienos pusės, yra kuo džiaugtis. Antra vertus, apsidairau į besidžiaugiančių kompaniją visame pasaulyje, ir norisi verkti. Aš negaliu nesižavėti, kad JAV prezidentu tapo palyginti jaunas juodaodis (nors ir baltosios motinos sūnus) iš Čikagos, kilęs iš paprastos šeimos ir tiek daug pasiekęs per tokį trumpą laiką.
Tai pirmiausia reiškia, kad „The American Dream“ - Amerikos svajonė yra sveika ir gyva. Laimingai gyvena, atrodytų, naivi ir paprasta idėja apie tai, kad kiekvienas gali viską, jei tik labai stengsis ir lydės sėkmė.
Žinoma, daug kas to nesupranta, nejaučia skirtumo, kad Svajonė negarantuoja sėkmės, ir net nepanaikina „stiklo lubų“ (aišku, kad į viršų daug lengviau prasimušti tam, kas gimė išsilavinusioje ir turtingoje šeimoje), tik kai kur tose lubose palieka atidarytus stoglangius, pro kuriuos gali iššokti, jei esi guvus, ir jei pasiseka.
Bet geriau jau stiklo lubos, negu aklinai užkalta betono plokštė, po kuria gyvena didžioji dalis žmonijos, kuri nors ir keliais atropotų į tą Ameriką - neva tokią kupiną neteisybės, nelygybės ir žiaurumo.
Aš negaliu nesižavėti, kad šalis, kurioje gyvena, kaip visi žinome, besmegeniai mėsainių valgytojai, nenumojo ranka, nepasiliko namie žiūrėti kokio realybės šou arba talentų rinkimo, ir valandų valandas stovėjo eilėse rudeninėje Amerikoje, kad galėtų balsuoti ir pareikšti savo valią.
Jie taip darė ne tik dėl to (kaip aiškina kai kas), kad labai norėjo atsikratyti įkyrėjusios respublikonų administracijos su George’u W.Bushu priešakyje: ilgas valandas laukė ir tie, kas balsavo už senatorių Johną McCainą, kuris surinko tik truputį mažiau nei pusę visų balsų.
Aš negaliu nesižavėti, kad kandidato rasė netapo dominuojančia politinių debatų tema, ir, kiek teko matyti bei girdėti, žmonės daugiausia galvojo apie tai, kas valdys šalį, kas užtikrins saugumą, ir kas tvirčiau elgsis finansų ir ekonomikos krizės laikais.
Tad kodėl sakau, kad man sunku džiaugtis?
Pirmiausia, manau, kad respublikonų prezidentas, karo veteranas J.McCainas, nė minutės nesuabejojęs, kaip reaguoti į Rusijos agresiją Gruzijoje, būtų parankesnis Lietuvai. Tai, žinoma, nebūtų saugumo garantija, ir Lietuva, jei tik Rusija sugalvotų kišti nagus prie mūsų šalies, vargu ar būtų staigiai apginta NATO kumščiu, nepriklausomai nuo to, kas JAV prezidentas. Kažkaip labiau pasitikiu Šaltojo karo tradiciją išpažįstančiais veikėjais.
Žinau, intelektualus (ypač Europoje) purto nuo politikų-kareivių, mąstančių paprastai ir skirstančius viską į juodą ir baltą stovyklas, bet Dievas mato, paprasto mąstymo Ronaldas Reaganas mano šaliai padarė daugiau, negu koks nors moralėje ir draugų ar sąjungininkų raizgalynėje susipainiojęs Jimmy Carteris. 2 psl.>>
