Bet gal aš klystu, gal bus kitaip. Laikas parodys. Rusija bet kuriuo atveju nesiveržia draugauti ir išrinktąjį JAV prezidentą pasveikino pranešimu apie tai, kad Kaliningrado srityje bus raketos. Todėl gal B.Obama nepradės nuo vaikščiojimo su Rusijos prezidentu į teatrą, kaip tai darė buvęs Britanijos premjeras T.Blairas, kuris naiviai manė, kad suras būdą suminkštinti prezidento V.Putino širdį.
Antroji priežastis, kodėl mano džiaugsmas yra apkartintas: tikriausiai esu emociškai nedosnus žmogus, bet neužpila manęs pasimėgavimas, kai matau spygaujančius iš džiaugsmo pasaulio komunistus, socialistus, kairiuosius, rausvuosius, profesionalius išlaikytinius ir pagalbos kaulytojus, kovotojus su globalizavimu ir kapitalizmu bei Amerikos amoralumo demaskuotojus, prekiautojus gamtos apsaugos baubais ir visokių klimato kaitos judėjimų aferistus.
Visi jie žviegia iš laimės: „Mes nugalėjome!”. Tarsi būtų išrinkę jų prezidentą. Lyg Barackas Obama būtų ne Demokratų partijos atstovas, Senato narys ir teisininkas, o kažin koks revoliucionierių ar raudonųjų anarchistų atstovas, naujųjų laikų Che Guevarra arba baisius filmukus apie Ameriką kuriantis ir iš to gerai gyvenantis režisierius Michaelis Moore'as.
Nepraėjo nė paros nuo B.Obamos išrinkimo, o pasaulio internetą užpylė seniai pažįstamų tipų laiškai.
Angliškos žiniasklaidos svetainės perpildytos su klaidomis, be kablelių ir be didžiųjų raidžių parašytais atsiliepimais ir siūlymais (mažaraščių rašybos lietuviškas variantas – autoriaus pastangos): „Pyrmasis naujo prezedento darbas turi buti – sodynti bušą į guantanamo kaleimą“, „amerika pagaleu nusyplovė aštoniu metų gėdą“ ir „obama atstatis teisinguma ir padės afrikai kaip priklauso nors jem bandė visaip pakenkti baltoji mafija“.
Komentaruose iš Brazilijos, Kenijos, Pakistano, Danijos, Prancūzijos – iš visur tas pats vergo, baudžiauninko tonas: seną poną pašalino, ateina naujas, šitas bus geresnis, duos duonos, pabers vaikams saldainių, gal ir net su kaimynu sutaikys, nes patys nesugebame nei maisto, nei cukierkų, nei taikos su kaimynu prasimanyti.
Lėtine išlaikytinio ir nuskriaustojo liga besikamuojantys afrikiečiai blaškosi tarp nuolankaus prašytojo vaidmens ir įsižeidusio nuskriaustojo bei apgautojo tono. Jie dabar švenčia Baracko Obamos pergalę lūšnose prie televizorių – pagaliau sulaukėme, pagaliau turbūt bus priklausanti jiems parama, nes parama tikrai priklauso, mat naujasis ponas yra lyg ir mūsiškis. Šis nepaliks vienų nelaimėje.
Profesionaliam prašytojui neateina į galvą, kad gal galima būtų, užuot prašius, užsidirbti pačiam, ir (dar geriau) nerinkti į valdžią kleptomanų, žmogžudžių ir aferistų. Zimbabvės diktatorius Robertas Mugabė, nustekenęs kažkada vieną turtingiausių žemyno šalių, ir šiandien yra daugumos afrikiečių garbinamas, kaip nacionalinio išsilaisvinimo didvyris. Tokiems jau nepadės niekas, net ir išrinktasis JAV prezidentas, kurio tėvas – iš Kenijos. 3 psl.>>
