Tačiau į partiją įstojau jau baigusi studijas. Vieną vasarą turėjau laisvo laiko, nuėjau į Tėvynės Sąjungos būstinę ir pasakiau, kad noriu būti partijos nare. Jie buvo labai nustebę. Į partijas žmones dažniausiai atveda pažįstami, o aš nuėjau viena.
Mano karjera buvo greita – partiečiai greitai pasiūlė dirbti partijos Vakarų regiono vadybininke. Stengiausi daryti daugiau, negu iš manęs reikalauja, ir mane pastebėjo. Tapau Jurgio Razmos padėjėja – padėjau šiam politikui kuruoti Žemaitijos regioną.
– Ką manote apie abortus?
- Nesu radikalių pažiūrų. Pritariu, kad reikia stiprinti šeimos instituciją, tačiau nemanau, kad reikia uždrausti abortus. Draudimo pasekmės nebūtų geros. Geriau užsiimti prevenciniu darbu. Galbūt moterims, kurios planuoja darytis abortą, praverstų psichologo konsultacija, galbūt tas sprendimas buvo impulsyvus ir, atvirai pakalbėjus, ją galima būtų atkalbėti nuo tokio sprendimo.
– Dabar jūsų akys žibėte žiba. Tačiau ar nebus, kad po kelerių metų tas entuziazmas užges, kai susidursite su realybe ir vyresniųjų pastabomis: „Mergaite, apsiramink, ko čia plėšaisi“?
– Bet kuriame darbe taip yra. Visur gali susidurti su klausimais, kodėl tu plėšaisi. Žinoma, galima plaukti pasroviui. Tačiau man įdomiau priešintis. Aš nemanau, kad priešintis reiškia kovoti su kažkokiais vėjo malūnais. Kalbu apie racionalų darbą ir sistemingą ėjimą į savo tikslą. Niekada negalima nuleisti rankų.
Mano tėvai yra paprasti žmonės. Tėtis – vairuotojas, turi savo verslą. Mama dirba kirpėja. Tačiau už tai, ką šiandien pasiekiau, aš jiems dėkinga. Mane suformavo tai, kaip tėvai su manim bendravo. Jie sakydavo, kad nieko nėra neįmanoma, visada palaikydavo.
Niekada nejaučiau spaudimo dėl mokymosi, pati jausdavausi atsakinga ir išgyvendavau, gavusi blogą pažymį. Išmokė jie mane ir to, kad vienas kitą turime labai mylėti ir vertinti.
Dar turiu ketveriais metais jaunesnį brolį. Kai būdavome maži, su juo pešdavomės, tačiau dabar esame geri draugai. Jis studijuoja jūreivystę. Labai myliu savo šeimą.
– Paskutinis, labai moteriškas klausimas – kaip rengsitės Seime? Štai „prisikėlusioji“ Arūnė Stirblytė žurnalistams tvirtino, kad tikrai nesirengs klasikiniu kostiumėliu.
– Aš mėgstu klasikinį stilių. Iššaukiantys rūbai – ne man. Seime privalu laikytis protokolo reikalavimų. Konservatyvi elegancija – man tai yra gražu.
