Elektroninis laiškas iš Italijos vertė iš koto. „Skubėk į Romą, tavęs ir tavo palydovo laukia šaunus vakarėlis. Apranga - kokteilinė. Dalyvaus nemažai žmonių iš kino pasaulio“. Meškerę į šį vakarėlį užmečiau prieš tris mėnesius. Trauktis nėra kur. O vykti į Italiją aš noriu visada. Ne veltui Romoje barstau eurų monetas į Trevio fontaną - kad grįžčiau.
 |
Įspūdinga suknelė (9200 Lt). Kelių sluoksnių. Tarsi kokteilinė, tarsi vakarinė. Puiku, vienu šūviu nušausiu du zuikius. |
Apranga - kokteilinė. Apranga - kokteilinė. Mąstau kelias dienas. Aišku, norėčiau jaustis laisvai, per daug nekristi į akis ir vilkėti tuo, ką turiu spintoje. „Kokteilinė, kokteilinė“, - vėl dūzgia galvoje.
Vyksiu su Sergejumi - senu draugu iš Maskvos, nusprendžiu. Nemažai vaikystės vasarų kartu praleidome Druskininkuose. Tad Lietuva jam - sentimentų kraštas. Jis gerai laikosi, be to, neseniai išsiskyrė su trečiąja žmona. Gal žmogus norės išdumti iš tos Maskvos, prasiblaškyti.
Seriožą mano pasiūlymas nudžiugina. Kurgi jis nenorės prasiblaškyti - teismo procesas baigėsi prieš tris dienas. Jis pasakoja, kad sportuoja, sulyso, pilvo beveik nebėra.
- Kaip tu apsirengsi? - klausia.
- Tuo, ką turiu spintoje, - sakau į telefono ragelį.
- Laimočka, baik juokauti. Į vakarėlį Romoje niekas nesirengia „iš spintos“. Sakyk, kiek reikia, ir viskas bus sutvarkyta. Nusipirksi padorią suknią, batelius ir visa kita.
- Na, nežinau kiek, - bandau spyriotis. - Dešimt tūkstančių litų - tikrai per akis.
- Kur tau dešimt! - leipsta iš juoko Serioža. - Pervesiu milijoną, tik greičiau sakyk savo banko kortelės numerį. Mano vaikinai viską sutvarkys.
***
Po kelių valandų nulekiu prie artimiausio bankomato. Ekrane išvystu vienetą su daugeliu nulių - į mano banko kortelę pliumptelėjo milijonas. Kažkodėl širdis taip trankosi, kojos linksta - remiuosi į banko pastatą, kad nenugriūčiau.
Vadinasi, turiu apsirengti už milijoną? Na, tas Serioža - visada jis buvo paikas. O laiko visai nedaug - tik dvi dienos. Kokia suknelė labiausiai tiktų? Kokie bateliai? Papuošalai? - dūzgia galvoje minčių spiečius lyg bičių avilys.
„Chanel“, nusprendžiu, tiktai „Chanel“. Tai - amžina klasika. Ją pasirinkęs niekada neprašausi pro šalį. Tai - rafinuota, blizgesys be blizgučių.
***
Tačiau naršant interneto tinklalapius paaiškėja - „Chanel“ mados namų Vilniuje nėra. Kas man belieka? Arčiausiai darbo - „Escada“, „Prada“, „Gucci“, „Dior“, „Dolce &Gabbana“ mados namų parduotuvės.
- Ar viskas gerai? - skambina Serioža.
- Aha, - nemoku net žmoniškai padėkoti. - Maniau, apsirengsiu „Chanel“, bet tų mados namų Vilniuje nėra. Turbūt reikės traukti į „Escada“.
- Laimočka, tik ne „Chanel“. Kažkur skaičiau - prabanga skurdžiams. „Escada“ - gerai, vokiška tvarka yra vokiška tvarka. Jeigu mano biure nebūtų vokiškos tvarkos, būtų palaida bala kaip Rusijoje - nafta upeliais tekėtų pro šalį, - kvatoja Sergejus. - Apsirenk ryškiai, kad visi matytų. Kodėl tu visą laiką nori stovėti kampe? Labai gražu raudona suknelė. Tiktai nepirk tokios kaip Pugačiovos. Paskęsi. 2 psl.>>
