Parduotuvėje „KristiAna“ dar spėju pasičiupti kvepalus skambiu itališku pavadinimu „Dolce Vita“. Į vakarėlį Romoje - tiktai jie. Be konkurencijos. Na, juk reikia padaryti reveransą italams. Negi turėčiau pirkti kažkokių pajodžargų kvepalus „Britney Spears“ ar „Naomi Campbell“?
***
Regis, viskas. Nusivariusi nuo kojų su krepšiais patraukiu į „Čili“ piceriją Gedimino prospekte.
Man reikia atsipūsti, noriu ko nors skanaus, ko nors saldaus. Gal „Tiramisu“ deserto ir... Aišku, šampano. Pavyzdžiui, „MoŽt &Chandon Nectar Imperial“. Jis puikiai tinka prie deserto.
- Tokio pas mus nebūna. Mes - picerija, - lemena mokyklinio amžiaus padavėja ir pasiūlo „Alitos“.
Ką gi, tiks ir „Alita“, briutas.
Vos nepamiršau. Jeigu Serioža dar nemetė rūkyti ir trauks savo cigarus, tai ir man cigaretę reikės užplėšti. Bet rankose nelaikysiu - kodėl pirštų oda turi pageltonuoti? Vadinasi, reikia įsigyti kandiklį.
Bet ne kokį naują, o iš antikvariato - vienetinį, meistrų darbo, su istorija, praeitimi, priklausiusį Europos aristokratams. Pavyzdžiui, Marijai Antuanetei. Arba markizei de Pompadour.
Gurkšnoju šampaną ir skambinu į antikvariatus. Tokio kandiklio Vilniuje nėra!
Kiek atsipūtusi skaičiuoju, kiek paklojau už savo pirkinius. Milijono prastumti nepavyko, nors plėšiausi dvi dienas. Nuo ryto iki vakaro. Serioža aiškiai persistengė. Bet apsirengiau puikiai - už 444 tūkstančius ir 251 litą!
Aš juk neturėjau tikslo prikimšti apdarų pilną spintą, kaip ta... na, ta iš Amerikos, kažkokia redaktorė, kuri dėvi „Prada“. Man reikėjo apsirengti tik vienam vakarėliui. Vienam, užtat žmoniškai.
Savo telefone ieškau Sergejaus numerio.
- Viskas gerai, - sakau. - Nebijok, neavėsiu tokiais kaliošais kaip Carla Bruni. O kailinaičiai - tiesiog pasaka. Bet, žinai, viena problema. Pinigų dar liko.
- Kaip tai? - nusistebi Serioža.
- Supranti, Vilnius - ne Niujorkas. Pagaliau - ne Maskva. Čia visai kitos kainos. Kiek tu moki už barelį naftos? 150 litų? Jų perki daug, daugybę. O kokteilinei suknelei viso labo tereikia kokių keturių metrų audinio, - karščiuojuosi, o Serioža kažkur Maskvoje - po galais! - jaučiu, manęs nesupranta. - Čia, Vilniuje, nėra kažkokių išskirtinių, rafinuotų daiktų, už kuriuos beprotiškas sumas kloja tie eržilai.
- Kas tokie? - jis vėl manęs nesupranta. Arba negirdi.
- Arabų šeichai! - rėkiu. - Likusius pervesiu atgal. Greičiau sakyk savo sąskaitos numerį. Arba skambinu tavo vaikinams.
- Jokių atgal, - pasirodo, Seriožka neapkurtęs. - Jokių atgal, - jo tonas įsakmus. Kas čia per pokštai - tokio jo dar negirdėjau. - Kai grįši, nusipirksi butą Druskininkuose. Arba... Viskas, po minutės svarbus pasitarimas. Pokalbį turime baigti. Susitiksime Fjumičino oro uoste.
