Spėlionėse dėl kandidatų į prezidentus paskendusioje Lietuvoje artėjantys rinkimai į Europos Parlamentą (EP) nustumti į tamsų šešėlį. Nebent kokie politikos išsišokėliai savo užmojais juos primena. Kam gali rūpėti nežinia ką veikiantys europarlamentarai, jei prezidento nėra iš ko rinkti?
Bepigu postų Lietuvos Seime siekusiems ir juos jau užėmusiems politikams. Jie gali atsipūsti lyg kariai po laimėto mūšio. O ką daryti tiems, kuriems čia šiltos vietos neatsirado, bet vis tiek norisi likti politinėje scenoje?
Lyg gelbėjimosi šiaudas
Europos Parlamentas jiems — lyg gelbėjimosi šiaudas. Ir visai tvirtas. Gal todėl jo įsitverti mėgina ne tik likę už Seimo durų, bet ir į jį patekę.
Jau paskelbtuose ar dar tik sudaromuose partijų kandidatų į Europarlamentą sąrašuose — ne vieno dabartinio Seimo nario pavardė. Ir kiekviena įrašyta savais sumetimais.
Pirmoji, ir kol kas vienintelė, tokį sąrašą paskelbusi „Tvarkos ir teisingumo“ partija į pirmąjį dešimtuką surašė kone visus seimūnus. Tik pirmieji du numeriai atiteko jokio politinio posto Lietuvoje siekti negalinčiam pašalintam prezidentui Rolandui Paksui ir neseniai iš Vilniaus mero posto išverstam Juozui Imbrasui.
Būti pirmasis savo partijos kandidatų į Europos Parlamentą sąraše ketina ir „darbiečių“ vedlys Viktoras Uspaskichas. Ir greičiausiai ne didelės politinės užmačios, o elementari savisauga padiktavo tokį žingsnį: tapęs europarlamentaru jis vėl įgytų teisinę neliečiamybę.
Praėjusią savaitę socialdemokratų kandidatų sąraše taip pat buvo minimos Seimo narių Algirdo Butkevičiaus, Zigmanto Balčyčio, Vilijos Blinkevičiūtės pavardės.
Grįžti į Lietuvą nenori
Ar buvusių ministrų netenkina eilinių seimūnų vietos, ar savo pavardėmis jie tik puošia europarlamentinį sąrašą? Į abu klausimus įmanomi teigiami atsakymai, bet pagal Lietuvos politikos praktiką antrasis labiau tikėtinas.
„Būti sąraše, o išrinktam atsisakyti pareigų nėra garbinga“, — pripažino dabartinis europarlamentaras ir vienas realiausių socialdemokratų kandidatų kitai kadencijai Justas Vincas Paleckis.
Jei partijos skyriai pritars, jis neatsisakys dar kartą kandidatuoti į Europos Parlamentą, nors jau skaičiuoja, kiek skrydžių į Briuselį dar liko šią kadenciją. „Anksčiau tikrai su didesniu entuziazmu skraidžiau pirmyn atgal ir dirbau tą darbą“, — neslėpė penkerių metų kadenciją baigiantis europarlamentaras.
Darbu Europarlamente jis nenusivylė ir, girdėdamas, kaip žurnalistai šaipydamiesi šią instituciją vadina politikos dramblių kapinynu ar jaunų politikų kalve, neįsižeidžia.
„Tai yra puikus jau įgytos patirties ir pasirengimo vaidinti didesnį vaidmenį savo šalies politikoje derinys“, — į diplomatų kalbą žurnalistų pašaipas išvertė V.J.Paleckis ir užsiminė, kad į EP išrenkama nemažai buvusių šalių premjerų ar ministrų. 2 psl.>>
