Šiandien prezidento rinkimus triuškinamai laimėtų Dalia Grybauskaitė.
Bet ar ji laimėtų gegužę? Laimėtų, jeigu sugebėtų kuo mažiau per rinkimų kampaniją būti Lietuvoje ir kuo mažiau kalbėti.
Biografija, prie kurios jau dabar bando kabinėtis oponentai, čia beveik niekuo dėta. Tiesiog ta laikysena, kuri pastaraisiais metais augino eurokomisarės populiarumą, dabar gali būti pražūtinga.
Į reitingų aukštumas D.Grybauskaitę nubloškė iš esmės du dalykai.
Gyvenimas ne Lietuvoje. Ir tai, ką ji veikdavo, retsykiais užsukusi į
tėvynę.
Lietuviai vis dar nėra nusipurtę gerojo dėdės iš užjūrio sindromo -
labiau linkę vertinti tuos, kurie yra kažkur toli, bet viską mato,
geriau nei vietiniai žino ir gali.
Išvykusi į Europos Komisiją tokia tapo D.Grybauskaitė. Kadaise tai
padėjo laimėti Valdui Adamkui, sukūrė vilties prezidento įvaizdį Stasiui
Lozoraičiui.
Bet dar svarbiau tai, kaip komisijos atstovė elgdavosi Lietuvoje. Jos
populiarumo didėjimas sutapo su sistemine socialdemokrato Gedimino
Kirkilo Vyriausybės kritika. Ilgainiui ji pavirto šaltuoju karu, o
vėliau - atvira panieka.
Tikrasis tokio nebūdingo komisarams elgesio motyvas - informacija, kuri tuo metu nebuvo prieinama daugeliui.
Atrodo, gerus ryšius su valdžios institucijų darbuotojais išlaikiusi
D.Grybauskaitė puikiai žinojo, kad dar nuo 2005-ųjų Vyriausybė gaudavo išsamias ekspertų pažymas apie artėjantį šalies ekonomikos perkaitimą su rekomendacijomis, ką būtina daryti.
Gaudavo ir Algirdo Brazausko, ir Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Pažymų tonas ir rekomendacijos griežtėjo. Vyriausybių pozicija liko ta pati. Ignoruoti. Plaukti pasroviui.
Tai iš pradžių privertė eurokomisarę pasakyti, kad euro nebus, nes tam
nesirengiama. Galiausiai Vyriausybės politika buvo pavadinta puota
ekonomikos maro išvakarėse.
Krizės tuomet dar nejutusiems žmonėms tikrieji tokių pasisakymų motyvai mažai rūpėjo.
Politikė tapo sava vien dėl to, kad oponavo valdžiai, kuriai lietuviai
oponuoja visada ir iš principo.
Ne mažiau reikšminga tai, kad eurokomisarė savo aštrias strėles
paleisdavo nedažnai, bet nuosekliai ta pačia kryptimi, tarsi, išsekus
kantrybei, žengdama dar vieną žingsnį.
Tai sukūrė stipraus, atkaklaus ir nebijančio žmogaus įspūdį. Gebėjimas išlaikyti pauzę jį stiprino.
Kai ekonomikos smagračiai pradėjo vis pastebimiau strigti, žmonių
atmintis atkūrė gautus ženklus – D.Grybauskaitė geriausiai atitiko lūkesčius. Buvo suvokta kaip asmuo, kuriuo galima pasitikėti sunkiu laiku. Reitingai šovė aukštyn.
Lietuvio intuicija šiuo atveju suveikė nepriekaištingai. Sunkmečiu daug
geriau turėti valstybės vadovą, kuris ne apytikriai, o realiai suvokia,
kas įvyko ir kur tai veda. 2 psl.>>
