Puikiai! Labai gerai! Turi būti kažkoks naujas žmogus be šleifo!
Tokiais ir dar aistringesniais superlatyvais televizinės gatvės
apklausos dalyviai reagavo į D.Grybauskaitės apsisprendimą kandidatuoti
prezidento rinkimuose. Į klausimą, kuo ji jums patinka, liejosi tokie pat pakylėti atsakymai:
„Griežtumu“, „Organizuotumu“ - ir taip toliau, ir panašiai.
Dabar jau ir katinui aišku: rinkimai dar neprasidėjo, o jų baigtis -
jau žinoma. Jeigu pati D.Grybauskaitė ir jos būsimojo štabo nariai bei
rėmėjai sugebės kiek įmanoma dažniau laikyti liežuvį už dantų, ji
yra tiesiog pasmerkta tapti septintuoju Lietuvos prezidentu.
Rinkėjus neretai galima lyginti su rujojančiais gyvūnais. Ypač tai
pasakytina apie laikotarpį po ilgo tautą nuvylusių politikų valdymo,
sutapusio dar ir su ekonominiu sunkmečiu, o taip ir yra dabar.
Ateina pavasaris. Katinai kniaukia naktimis, šunys nutraukia geležines
grandines. Gamta šaukia. Trūks plyš reikia įsimylėti.
Ką? Nesvarbu. Ką nors. Vieną kartą tai gali būti seniai pažįstamas
objektas, kitąkart, priešingai, - visai nepažįstamas. Gali būti gražus, o
gali ir nelabai. Ir niekas jau rujos sustabdyti negali, nes ji prasidėjo.
Prieš 16 metų, 1993-iaisiais, jokie perspėjimai apie grįžtančią komunistų
nomenklatūrą, jokie rašiniai apie prichvatizuotus pastatus, niekas, net šviesios atminties S.Lozoraitis lietuvių neatbaidė nuo aklos meilės AMB. Prieš anuos prezidento
rinkimus liejosi tie patys aistringi superlatyvai, kaip ir šiandien.
Ar mes, lietuviai, vieni tokie rujojantys šiame pasaulyje? Ne, tikrai
ne. Prisiminkime, kaip amerikiečiai dvejus metus svaigo nuo B.Obamos.
Rinkimai - jausmų, o ne proto sritis.
Kiekvienam savo. Amerikiečiai gavo B.Obamą. Lietuviai gaus
D.Grybauskaitę. Pirmuoju atveju kelerius metus tvyrojusi euforija jau
praeina, antruoju - dar tik pradeda taškytis per kraštus.
Ir vis dėlto, ar yra koks nors to rinkimų morčiaus dėsningumas?
O kaipgi! Priešingu atveju, kiekvienas jezerskas ar mazuronis tiktų
rujojančiai rinkėjų tautai, o taip juk nėra, nebuvo ir nebus. Kur slypi
D.Grybauskaitės fenomenas?
Paradoksas, bet svarbiausia yra tai, kad ji - valdininkė. Lietuviai
nekenčia valdininkų, bet slapta jų užimama padėtimi ir galia žavisi,
patys svajoja tapti arba bent jau vaikus išleisti į valdininkus trokšta.
Nepamirškime: tegu ir skirtingose formacijose, bet ir A.Brazauskas, ir
V.Adamkus, prieš tapdami prezidentais, buvo valdininkai. Dainelė „Už
Petrą, už Petrą!“ - taip pat valdininkui buvo skirta.
D.Grybauskaitė nekovojo Atgimimo barikadose, nedalyvavo Sąjūdžio grandus
sunaikinusiose tarpusavio kovose po Kovo 11-osios.
Būsimoji eurokomisarė iki paskutinio skambučio - istorinės Kovo
11-osios - lyg niekur nieko tyliai triūsė KPSS aukštosios partinės
mokyklos dėstytoja. Paskui lygiai taip pat lengvai tapo nepriklausomos
Lietuvos valdininke. 2 psl.>>
