Dalios Grybauskaitės „taip” rinkimams atvėrė galimybę Lietuvai turėti pirmąją prezidentę moterį. Daugelio Lietuvos gyventojų viltis, dedamas į griežtą eurokomisarę, maitina tikėjimas, kad į tėvynę žvelgiantis iš šalies jos problemas mato geriau. Be to, dėl pasaulinės krizės finansinėms problemoms tapus neginčijamu prioritetu, iš ekonomikos srityje pasikausčiusios pareigūnės tikimasi, kad ji pavojingai plūduriuojantį šalies laivą išves į saugesnius vandenis.
Politologų ir apžvalgininkų priminimai, kad prezidento galios Lietuvoje tiesiogiai paveikti ekonominius procesus yra ribotos, liaudžiai nė motais. Žmonės nori jausti kietą tėvišką (ar motinišką) galingo pareigūno ranką. Net tuo atveju, kai saugikliai nuo autoritarinio valdymo letenos sumontuoti Konstitucijoje, Prezidento įstatyme ir kituose teisės aktuose.
Maža, bet šiek tiek yra vilties, kad D.Grybauskaitė galėtų padaryti nemažą įtaką visai kitoje srityje, nei prognozuojama, ir visiems laikams įeiti į šalies istoriją. Tai – moterų teisės.
Taip, aišku, Lietuva nėra šariato valstybė, tačiau iki Skandinavijos šalių ar Jungtinių Valstijų didmiesčių jai dar toli. Vos ne kas dieną policija praneša apie vyrų sumuštas moteris, žmonas, kurias sutuoktinis mėgino padegti kioske, ar sūnus, kurie negyvai uždaužo savo motinas. Jei valdininkės ir verslininkės džiaugiasi išsikovotomis apylygėmis teisėmis, tai provincijos miesteliuose ir kaimuose moterys ir toliau sunkiu fiziniu darbu laiko visus keturis namo kampus. Vienos augina vaikus, pataikauja alkoholikams vyrams, o šiems susidūrus su eiline nesėkme, kenčia, kol šie kumščiais ant jų išlies susikaupusį įtūžį.
Moterys, pasprukusios nuo iš anksto nulemto jų gyvenimo kaime ar provincijoje, didesniuose miestuose susiduria su milžinišku spaudimu daryti karjerą, auginti vaikus ir atrodyti nepriekaištingai.
Išvaizdos kultas Lietuvoje taip sureikšmintas, kad užsieniečiai iš Vakarų Europos ar JAV, viena vertus, stebisi lietuvių grožiu, kita vertus, į jas dažniausiai ir žiūri kaip į tuščiagalves lėles, importą iš Rytų Europos, kuris savoje šalyje patogus, paklusnus ir dar gražiai atrodo.
Kaip Jungtinėse Valstijose Hillary Clinton tapo viltimi milijonams mergaičių ir moterų, o Barackas Obama – afroamerikiečių, taip D.Grybauskaitė, jei būtų išrinkta prezidente, galėtų būti pavyzdžiu jauniausiajai lietuvių kartai.
Jos išrinkimas savaime taptų įrodymu, kad prezidento postas pasiekiamas ne vien pagyvenusiems plačiapečiams dėdėms, dailiai atrodantiems iš po skverno Lietuvą pardavinėjantiems lakūnams ar gimtinėje tik savo apavą laikantiems išeiviams.
Jokiu būdu neskatinu rinkti prezidento dėl jo lyties. Kaip ir bet kur kitur, nugalėti turi stipriausias ir kompetentingiausias. Tačiau jeigu Lietuvos žmonės nuspręstų, kad tokia ir yra eurokomisarė, ji net ir norėdama negalės ignoruoti fakto, kad ji – pirmoji moteris, pasiekusi aukščiausią postą Lietuvoje.
Klausimas, ar ji šia istorine galimybe pasinaudotų, ar išdrįstų būti prezidente-feministe šalyje, kur apie feminizmą masės žino tiek, jog per televiziją keletą kartų matė Mariją Aušrinę Pavilionienę? Kitas klausimas, ar sovietinės lyčių pseudolygybės atmosferoje brendusi eurokomisarė pajėgi būti pozityvi feministė? 2 psl.>>
