Kokia yra emigrantų tapatybė? Į šį klausimą bandė atsakyti garsus filosofas, Ohajo universiteto profesorius Algis Mickūnas. Prestižiniuose viso pasaulio universitetuose skaityti paskaitų kviečiamas A.Mickūnas ketvirtadienio vakarą skaitė paskaitą apie tautinės tapatybės kūrimą išeivijos bangose. Į šią paskaitą pakvietė LTV2 klubas „Tapatybės labirintai“.
 |
A.Mickūnas jaučiasi esąs ir lietuvis, ir amerikietis.  T.Bauras |
A.Mickūnas jaučiasi turįs dvigubą tapatybę - ir lietuvišką, ir amerikietišką, tačiau jos viena kitai netrukdo. Filosofo manymu, klausimas, kas esi, kyla tuomet, kai pamatai skirtumus. Todėl ieškoti tapatybės emigracijoje ir yra taip svarbu.
lrytas.lt skaitytojams pateikiame paskaitos ištraukas.
***
Tapatybės problema beveik globalinė. Mano vaikams iš Indijos, iš Japonijos, atleiskit, buvusiems studentams - juos vadinu vaikais, irgi iškyla klausimas, kas mes esame.
Pastebėjau, kad tie, kurie atkeliavę iš Šiaurės Amerikos kaip studentai, staiga pradeda matyti skirtumą tarp jų ir vakariečių. Gyvenant homogeniškoje plotmėje jokios tapatybės nereikia. Bet kada atsiranda skirtumai, tada iškyla klausimas, kas aš esu.
Aš esu rašęs apie lietuvių emigrantų bangas. Esu patyręs antrąją emigracijos bangą kaip vaikas, bet taip pat gyvenau aplinkoj, kur buvo antros bangos žmonės. Po karo pirmos bangos žmonės mus pakvietė į Ameriką, nes mes neturėjome teisės jokios atkeliaut, jeigu nebūsime pakviesti. Mums, pabėgėliams, reikėjo sutarties iš tos pirmos bangos žmonių.
Pirma emigrantų banga iškeliavo ieškot laimės, bet nežinojo, kur ta laimė yra. Išvažiavo paprasti kaimiečiai, „mužikai“. Išvažiavo į tolimą kraštą, kur viskas nuklota auksu. Tenai dar nebuvo aišku, kas yra Lietuva Lietuvoje. Jie iškeliavo iš kažkokios imperijos gubernijos, iškeliavo į kitą kraštą, neturėdami supratimo, kas jie yra kaip lietuviai.
Nukeliavę į kitą kraštą, jie paliko vargą: praeitis yra bloga, dabar mes kitame krašte, kursim ateitį, būsim žmonės, nes praeityje buvom „mužikai“, ten buvo ponai, o mes niekas. Iškeliavę jie turėjo sunkiai dirbt. Ir norėjo būtinai patapti amerikonais.
Jų amerikonizmas buvo labai ypatingas dalykas, nes jie kalbos nemokėjo, buvo neraštingi. Bet vis tiek jautėsi taip: aš užsidirbu pinigą, sutaupau, galiu net namą nusipirkt ir esu lygus visiems. Tada vietoj „mužikų“ jie patapo ponais, pagal amerikiečių kalbą - „mister“. Mr. Jonas, Mrs. Ona - ponas ir ponia.
Jie pradėjo vartot pusiau amerikietiškus žodžius. Tarpusavyje kalbėjosi: „Nu Džoni, kaip tavo misis?“, „Pretty good, kaip tavo mister?“ Eina į parduotuvę ir sako „Duok man amės“ - „ham“ angliškai yra kumpis. Galėčiau parašyt apie visą veikalą apie tą jų kalbą, labai įdomi buvo kalba maišyta.
Bet tada atvažiavo „aukštesnio rango“ žmonės - kunigai, pradėjo kurt parapijas, klubus. Tada jie pradėjo surast, kad jie yra lietuviai, skiriasi nuo vietinių anglosaksų. Tenai jie įgavo savo pirmąją tapatybę kaip lietuviai. Jie pradėjo sakyt: mes lietuviai, turim savo lietuviškus klubus, turim parapijas, nes mes katalikai, o kiti apylinkėj protestantai. 2 psl.>>
