Ultramaratonininko išpažintis: „Aš esu 101 kilometras!“ (nuotraukos) (37)

Dainius Kinderis:

Taivanas: 1. Pulsuojantis Taibėjus – nuo blizgančių dangoraižių iki restoranų-tualetų (nuotraukos) (13)

---

Biblinio Adomo pasirinktas rojus Ceilonas – penkeri metai po baisiojo cunamio (nuotraukos) (28)

---

Filipinų užrašai: 4. Gaidžių peštynės – džentelmeniškiausias sportas (nuotraukos) (20)

---

Filipinų užrašai: 3.Negros – cukraus sala (nuotraukos) (33)

---

Filipinų užrašai: 2. Vėlinės filipinietiškai – su gitaros skambėjimu ir alumi, kuris liejasi laisvai (nuotraukos) (15)

Kartą pabandžius, nebeįmanoma sustoti. Šita taisyklė galioja daugeliui bėgikų, kurie nors kartą pabandė sudalyvauti maratone. Tai dar vienas virusas, kuriam malšinti reikia naujų startų.

Įveikęs tris maratonus, paskutinį prieš pusmetį Vilniuje, neatsispyriau pagundai išbandyti savo galimybių ir atlaikyti varginantį ultramaratoną, kurio trasa vingiuoja palei Kuršių marias ir Baltijos jūrą.

Į bėgimo startą 6 val. ryto susirinko 18 labai ilgų nuotolių bėgikų, pasiruošusių dieną užbaigti už 101 kilometro – prie Būtingės bažnyčios Latvijos pasienyje.

***

Pirmieji bėgimo kilometrai – Kuršių marių krantine. Beišnyranti saulė ryškiai nudažo teliuškuojančias marias, tačiau visai nešildo – kūnas sušyla tik nubėgus 8 kilometrus, kurie vingiuoja siaurais Neringos dviračių takais.

15-asis kilometras. Į bėgimo ritmą įsivažiuojame trise – kartu su patyrusia maratonininke Sada Bukšniene ir gydytoju Gediminu Kinderiu, kuris bėgdamas ir į paukščių balsus įsiklauso, ir kiekvieną miško atodūsį bando pagauti. Dviračių takas staigiai pasuka atgal, Gediminas nuliuoksi tiesiai vos pramintu taku, o mes – paskui jį. Staiga atsiduriame pušų apsuptyje giliai įsmigę sąmanose.

Pasiklystame, tik neilgam, pagal saulę mėginantis susiorientuoti Gediminas apskaičiuoja, kad šis nukrypimas kainavo mums tik minutę.

25-asis kilometras. Pasijaučia pirmieji dygliukai šonuose, sunkėja kojos, tačiau pradinio grafiko – 5 kilometrų atkarpas bėgti greičiau nei per 25 minutes – vis dar laikomės.

42-asis kilometras. Jau geras pusvalandis, kai bėgu vienas, tačiau tai nei optimizmo, nei ritmo nemažina, anaiptol – jaučiu, kad galiu timptelėti. Nubėgęs 42 kilometrus (klasikinio maratono ilgis) pasitikrinu laiką – distancijoje sugaišta 3 val. 38 min., o tai tik keliomis minutėmis lėčiau nei bėgant visą maratono distanciją. Kyla nerimas, kad vėliau tai gali atsigręžti prieš mane patį.

Tankų pušyną pakeičia plynės ir išdeginti miškai. Laukuose kaulus skrodžia stingdantis vėjas, kuris kiekvieną palypėjimą eiline kalvele bando paversti juokais – marškinėliai nuo vėjo pučiasi kaip burė jūroje, tik, deja, ne į reikiamą pusę.

55-asis kilometras. Masinė šiukšlių rinkimo ir aplinkos gražinimo kampanija atginė tvarkdarius ir į Kuršių neriją. Artėjant prie Smiltynės, kaip varovai medžioklėje, šiukšlių rinkėjai šukuoja labiausiai priterštus kampelius. Tačiau jie renka ne tik šiukšles, bet ir maratono trasos nuorodas – baltas juostas.

Taip ne vienas bėgikas prieš pat tarpinį finišą pasijunta lyg dalyvautų orientaciniame bėgime, tik be kompaso ir žemėlapio.

Nuo Kopgalio iki Smiltynės perkėlos ir tarpinio finišo lieka paskutinieji keli šimtai metrų, o jėgų dar – nors vežimu vežk!

Kirtęs tarpinį finišą (57 kilometrus per 4 val. 51 min.) poilsio zonoje jau randu besiilsinčius septynis bėgikus.  2 psl. >>