„Užuojauta Pranciškui. O gal ačiū už pranašystę? Už tai, kad prieš aštuonis šimtmečius, kitiems aplinkui godžiai žarstant pirmąsias monetas, atsirado kvailelis, kuris suabejojo aukso galia sukurti geresnį ir laimingesnį pasaulį. Argi nepajutome, ypač pastarąjį pusmetį, jog tai tik iliuzija, užburtas bergždumo ir vergystės ratas?“, - klausia kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas.
 |
Pranciškonas J.Sasnauskas skaitė paskaitą Jėzuitų gimnazijoje.  lrytas.lt |
Jis trečiadienį Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje skaitė viešą paskaitą „Pranciškus Asyžietis ir mūsų krizė“. Tai buvo vienuolikta lrytas.lt ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamų viešų paskaitų ciklo paskaita.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome skaityti šią pranciškono J.Sasnausko paskaitą. Taip pat galite klausytis jos įrašo ir žiūrėti vaizdo reportažą: I dalis, II dalis, III dalis, IV dalis.
* * *
Tiesą pasakius, šv.Pranciškus čia atsirado ne pagal planą ir ne vien todėl, kad dabar jubiliejiniai pranciškonų metai, įpareigojantys vis garsinti savo įkūrėjo vardą. Viskas beveik atsitiktinai. Kai buvo susitarta dėl šios paskaitos savo gimtojoj mokykloj ir pasiūlyta galima jos tema – „Žmogus ir krizė“, galvojau apie kitus dalykus. Kurį laiką man prieš akis, tikrąja žodžio prasme – prieš akis, stovėjo du nuogut nuogutėliai manekenai, vyriškas ir moteriškas, iš „Madų šaltinio“ vitrinos, brangokų drabužių parduotuvės Bokšto gatvėje Nr. 2. Ji ten išbuvo gal kokius penkerius metus, prieš tai savaip perstačiusi ir sudarkiusi grakštų XIX amžiaus pastatą, buvusį Niškovskio viešbutį, vieną seniausių Vilniuje. Prisimenu įspūdingas „Madų šaltinio“ įkurtuves, kurios neišsiteko po stogu, buvo užtverta gatvė, skambėjo dainos, čia pat dalijamos šampano taurės, pasikviesta televizija ir dar daug viso kito. Žodžiu, su polėkiu. Bet atėjo visiems mums sunkūs laikai, neišskiriant nė „Madų šaltinio“. Kažkiek jis dar laikėsi, čiurleno, mėgino nepasiduoti, bet juk ne tokie galiūnai neištvėrė krizės. Taigi išseko šaltinėlis, bankrutavo ar šiaip patyliukais, jau be muzikos, likvidavosi. Guvūs vyrukai paskubom sumėtė į mašinas neparduotus „G-star“ džinsus ir dar kažin ką, išjungė lange kiaurą parą švietusį ir visus penkerius metus tas pačias madas įkyriai kartojusį ekraną ir nurūko nežinoma kryptimi.
Taip vitrinoje ir liko stypsoti tiedu vieniši manekenai. O kadangi mano langai tiesiai virš jų kitoje Bokšto gatvės pusėje, tai pakėlęs galvą nuo knygos ar kompiuterio, galėjau su jais visai normaliai bendrauti. Kol buvo aprengti „G-star“ džinsais, jie, tiesą pasakius, per daug nedomino. Bet dabar suintrigavo, traukė akį, gal dėl to jų nuogumo, lyg paauglystėje. Ypač vakare ten krypdavo žvilgsnis, kada gatvė aptemsta, o spindinčiame lango kvadrate kone mistiškai boluoja dvi figūros, moteriškoji – tarsi šokio judesy, žaisminga, gi antroji – tvirta ir užtikrinta, demonstruojanti savo vyrišką raumenų stangrumą. „Štai kur Adomas ir Ieva, mūsų pirmieji tėvai, Kūrėjo rankos ką tik liestas, minkytas dieviškasis molis“, – šūktelėjau pats sau tąsyk. Pirmapradis žmogiškumas, kūnas, nepažįstas gėdos jausmo. Grožėkis ir grožėkis. 2 psl.>>
