Bet kadangi buvo gavėnia, atgailos ir pasninko metas, tai nuostabą ir susižavėjimą netrukus išstūmė graudūs atsidūsėjimai, privalomos mintys apie gimtąją nuodėmę, išvarymą iš rojaus, visos žmonių giminės nuogumą, kuris tampa piktųjų dvasių taikiniu. Apie kūno pageidimus, tapusius daugybės mūsų blogybių ir nelaimių priežastimi. Na, ilgainiui kunigai eina prie konkrečių žemiškų palyginimų ir sudėlioja visokių naudingų pamokymų. Tarpininkaujant tam dvejetui lange, prašyte prašėsi išvada, kas yra krizės ištiktas žmogus ir kodėl jis toks tapo. Kitaip tariant, ką mumyse atskleidė tas naujasis išvarymas iš buvusio rojaus. Nuogut nuogutėliai. Kur jau ten medžiaginės gėrybės, ne apie jas kalba, o kad užgriuvusios negandos atidengė klaikų mūsų dvasios nuogumą, dėl kurio ir subraškėjo valstybės bei kitų tvirtovių pamatai. Visi pasirodėme stovį be nieko lyg tiedu manekenai. Veriančioj visatos akyje. Jos negailestingai apnuoginti. Ne tuos žodžius dėlioję, ne tuos judesius darę, ne iš tų šaltinių gėrę. Pakliuvę į savo pačių trumparegystės ir savimeilės paspęstas pinkles. Jau be pėdsako laisvės ir orumo, kurie tiek sykių minėti mūvint „G-star“ džinsus. Dabar tik švytintis gėdos, pažeminimo ir bergždumo kvadratas. Teismo ir rūstaus nuosprendžio diena, atitinkanti pirminę žodžio krizė reikšmę. Nieko naujo. Apie tai, kad bankų griūtį ir ekonomikos nuosmukį sukėlė ne prastas skaičiavimas ar klaidingos prognozės, o dvasinių vertybių nepaisymas, jau kuris laikas kalba visi, pradedant Benediktu XVI ir baigiant žurnalistais.
O paskui, kada rūstybės jau buvo iki soties, galima sakyti, kad prie tos vitrinos priėjo šv. Pranciškus. Tas pats, kurio pamokos čia pažadėtos. Jis, dėvėjęs ne kokius brangius džinsus, o kuklų atgailos apdarą, turėjo tik sustiprinti aną mūsų, sunkmečio žmonių, ligos diagnozę. Bet pamačiau, kad ir jis besąs nuogas. Na, tai ne metafora. Šventojo gyvenimo aprašymuose minimas atsitikimas, kai jis, pajutęs Dievo kvietimą radikaliai sekti Kristų, ryžtasi nutraukti ryšius su pasauliu ir atsisakyti visų žemiškų gėrybių. Iki tol vilkėjęs prabangiais drabužiais, kadangi buvo prakutusio audinių pirklio sūnus, sakytum – iš ano meto „Madų šaltinio“, Pranciškus Asyžiaus vyskupo ir kitų žmonių akivaizdoje nusirengė visiškai nuogas, grąžino savo drabužius įtūžusiam tėvui ir leidosi skelbti neturtingo ir kenčiančio Kristaus. „Nuogas žmogus kovoja su nuogu priešu“, – taip šį epizodą vėliau pakomentuos jo biografas. Tiesa, Pranciškus neliko nuogas, jis vėliau apsivilks vienuolišką abitą, tada dar labiau primenantį elgetos skarmalus, o ne į tvarkingą dvasinio luomo uniformą kaip dabar, bet vis tiek tuo nuogumu jau buvo duotas ženklas, kad didžioji žmogaus vertė ir didybė – tai kažin kas daugiau nei jo socialinė padėtis, išsilavinimas, kilnojama ir nekilnojama nuosavybė, pagaliau – grožis ir sveikata. Ši tiesa galbūt banaloka, bet ji perdėm pranciškoniška, Asyžiaus neturtėlio visokiais būdais skelbta ir įgyvendinta. Nenuostabu, kad savo žemišką kelionę Pranciškus užbaigia sugrįždamas prie to paties ženklo: savo mirties dieną jis prašys brolių išvelkamas iš abito ir paguldomas ant žemės, toks nuogas, pabarstytas pelenais, jis ir miršta, o vienam iš ten buvusiųjų pasirodė, kaip jo siela baltu debesėliu pakilo į dangų. 3 psl.>>
