Jeigu čia būtų pamokslas, o ne paskaita, gal ir užtektų minties, kaip gražiai apdovanojama ištikimybė dvasinėms vertybėms. Tačiau vienas didžiausių Bažnyčios istorijoje atgailautojų ir asketų tikrai negalėtų penėti mūsų minkštutėmis bandelėmis. Dar kartą žvilgtelėjau į graudžiąją vitriną po savo langais. Jos turinys buvo tas pats. Pranciškus neapvilko bedalių figūrų vienuoliškais abitais. Bet jų nuogumas ten jau rodėsi ne kaip pažeminimo ir pasmerktumo, bet kaip išeities taškas. Žmonių giminei palikta esminio susilyginimo ir solidarumo prielaida. Yra tragiškasis mūsų visų nuogumas. Krikščionys patikslintų: gimtosios nuodėmės, pirmųjų tėvų neklusnumo Dievui vaisius. Bet ir jis reiškia gerą tiesą, kad esame vieno rožančiaus karoliukai, savąja nuogybe vis atsitrenkiantys vienas į kitą. Niekas šiame vėrinėlyje iš esmės netaps kitoks, didesnis ar gražesnis, labiau apsirengęs. Pranciškus šią lygybę matavo Dievo Karalystės ir amžinybės požiūriu. Bet ir buvimas šios žemės karalystėse pateikia pakankamai užuominų, kad išsiskirti ar atsiskirti vieniems nuo kitų mums pavyksta tik laikinai, na ir tai ne be didelių nuostolių. Išvarymas iš rojaus ir ašarų klonio lemtis yra galingas mūsų, visų nuogųjų, vienybės pradas. Paradoksišku būdu didieji tautų ir bendruomenių sukrėtimai, išbandymai, krizės, kai labai tiesiogiai patiriamas žmogaus trapumas ir pažeidžiamumas, sakykime – ta Adomo ir Ievos nuogybė, tampa nuostabaus žmonių suartėjimo, susikalbėjimo, susibroliavimo momentais. Pakanka prisiminti mūsiškę Sausio 13-osios naktį ir iš beginklio stovėjimo prieš tankus gimusį solidarumą. Arba Rugsėjo 11-osios Amerikoje sukeltą draugiškumo ir pasiaukojimo bangą.
Dar kitoks, garbingasis, mūsų bendro nuogumo aspektas – Biblijos nusakytas Dievo paveikslas ir panašumas mumyse – leido Pranciškui su džiaugsminga meile, virtusia gausybe legendų, priimti kiekvieną žmogiškąją būtybę. Vargšai, raupsuotieji, pažemintieji, žinoma, buvo ypatinga šio šventojo aistra, bet ne todėl, kad skurdas, liga ir kančia būtų jo akyse tapę palaiminimo žyme. Pranciškus gynė šventą teisę visiems atspindėti Dievo bruožus ir pirmiausia pats save privertė atsisakyti įsitikinimo, kad kam nors gali neatsirasti vietos Dievo vaikų šeimoje. Ši kova už mūsų tikrąjį vardą kartu reiškė ir nepakantumą blogiui, neteisybei, smurtui. Nors ir pilnas nuolankumo bei ramybės, Pranciškus nepanašus į bestuburį utopistą, lengvapėdį svajotoją. Pasakojama, kad jis vieną liežuvaujantį vienuolį privertęs valgyti mėšlą, o kitam dėl dykinėjimo liepė nešdintis lauk, pavadinęs jį broliu muse. (Žinoma, tai tik šiaip bruožas jo portretu, jokiu būdu ne rekomendacija pedagogams.)
Na, be abejo, dar yra pinigai, pinigai. Garsusis Pranciškaus Asyžiečio neturtas arba kaip jis pats sakė – Signora Poverta (jei nebijočiau kalbininkų, versčiau: ponia ubagystė ar ponia biednystė). Jo mylimoji sužadėtinė. Ištikimybė jai kurstė ypatingą panieką auksui. Absoliutų nepasitikėjimą pinigų galybe. Grubiausi epitetai jų atžvilgiu. „Galvokime apie juos ne daugiau kaip apie dulkes, kurias trempiame kojomis“, – tai citata iš pranciškonų regulos. Palyginus švelni. Sykį ant kelio rastą kapšelį su monetomis broliai ketinę panaudoti vargšų reikmėms, bet Pranciškus padaro stebuklą, ir auksinukų vietoje atsiranda šnypščianti gyvatė. Naivu? Juokinga? Kvaila? Ko gero, taip. Ypač prisiminus, kad Pranciškus gyveno šuoliais augančios prekybos ir naujai suklestėjusios ekonominės gerovės laikais. Būtent XII-XIII amžiuje Europoje nukaldinti pirmieji dukatai ir florinai, pirmasis auksinis ekiu. Pranciškaus ir jo bendražygių neapykanta pinigui tarsi nieko ir nepakeitė. Pinigų svoris vis didėjo ir didėjo. Liko gražios istorijos iš ankstyvųjų pranciškoniškų šaltinių. Vėliau prasidėjo anekdotai apie tų pačių pranciškonų turtus, kurių nė ponas Dievas esą nesuskaičiuoja. Užuojauta Pranciškui. O gal ačiū už pranašystę? Už tai, kad prieš aštuonis šimtmečius, kitiems aplinkui godžiai žarstant pirmąsias monetas, atsirado kvailelis, kuris suabejojo aukso galia sukurti geresnį ir laimingesnį pasaulį. Argi nepajutome, ypač pastarąjį pusmetį, jog tai tik iliuzija, užburtas bergždumo ir vergystės ratas? Dar viena banalybė. Bet nesunku pasitikrinti. Apie globaliniu mastu pragaištingą godumo nuodėmę kalba politikai ir ekonomistai. Anie du likę nuogi vitrinoje irgi tos nuodėmės atvaizdas. Vietinis, po langais, prisijaukintas, tarp daugybės kur kas baisesnių. 4 psl.>>
