Pranciškus Asyžietis tikrai nesigviešia iš mūsų kažin kokio teisuolio ir grynuolio laurų. Jei nesi pranciškonas ar kaip nors ypatingai nesidomi mažesniųjų brolių dvasingumu, net neįmanoma tikėtis, kad jo pamokos, tegu ir pačios tikriausios, lydėtų kiekvieną sekuliarios visuomenės atstovą, lemtų jo vertybių sistemą, įtakotų pasirinkimus. Juo labiau – atsirastų ekonominių ir politinių programų puslapiuose. Jis ir pačiai Bažnyčiai nuo pirmųjų savo unikalios misijos dienų rodėsi šiek tiek ekscentriškas ir rizikingas, neprognozuojamas, nepritaikomas plačiojoje praktikoje. Labai anksti opozicija jo radikalumui radosi ir pačių pranciškonų gretose. Išsirūpintas popiežiaus sutikimas nelaikyti jo testamento įstatymu, saistančiu visą ordiną. Tačiau ir be to buvo akivaizdu, kad jam nepavyko įgyvendinti visų savo idealų, kad jis ne sykį buvo vienas karys lauke. Anas nuogas žmogus prieš nuogą priešą. Žinoma, pamilti jį visai nesunku. Net nesant Bažnyčioje. Užtenka nuvykti į Asyžių, pastovėti tarp Giotto freskų, pagauti jo gimtosios Umbrijos peizažą. Užkopti į La Vernos kalną. Lyg brangią vaikystės pasaką persiskaityti jo „Žiedelius“. Užtraukti „Kūrinijos giesmę“. Meilė jam daug kur tiesiog užprogramuota. Tačiau kas yra jo pamokos, vertos pastangų ir įmanomos išmokti? Kuriuo atžvilgiu Pranciškų galima pavadinti mūsų laikų, dar pridėkime – mūsų sunkmečio, mokytoju?
Tiesą pasakius, tam, kuris apie save kalbėjo: „Aš, brolis Pranciškus, vargšas niekam tikęs jūsų tarnas“, nė netiktų dabar vedlio ar agitatoriaus vaidmuo, pretenzijos išgelbėti jei ne visą pasaulį, tai bent jau Bažnyčią, išgyvenančią savąsias krizes. Tiesa, pranciškonų istorijoje kalbama ir apie lemtingą sapną, kurį popiežius Inocentas III susapnavęs prieš patvirtindamas ankstyvąją mažesniųjų brolių regulą. Esą grėsmingai susvyravusi popiežiškoji katedra Laterane, o ją savo pečiais parėmęs ir išgelbėjęs nuo griūties nepažįstamas vienuolis, kuris ir buvo Pranciškus. Vėliau šią sceną savo freskose Asyžiaus bazilikoje pavaizdavo Giottas. Ji nublukusi, bet įžiūrima ir Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, ant šiaurinės sienos. Pranciškonai visai nesikuklina pasakodami savo istoriją ir prisimindami tą, kurį pagarbiai tituluoja savo Serafiškuoju Tėvu. Tačiau nepanašu, kad pats Pranciškus būtų sau formulavęs kokią nors Bažnyčios gelbėjimo strategiją ar kūręs ambicingus planus reformuoti katalikybę. Krizės požymių būta ano meto bažnytinėse struktūrose, nerimą kėlė plintančios agresyvios katarų ir valdiečių erezijos. Jeigu Pranciškus ir jo suburtas mažesniųjų brolių sąjūdis ir buvo nauja, gaivi srovė katalikybėje, jeigu jiems ir pavyko apgydyti Bažnyčios žaizdas, tai ne dėl kokių nors veiksmingų antikrizinių programų, kurių jie paprasčiausiai neturėjo, bet dėl nuoseklaus Evangelijos vykdymo. Visos jų įvykdytos permainos išėjo kaip šalutinis jų ištikimybės Evangelijai rezultatas. Galėtum sakyti, tarsi netyčia. Bet iš tiesų – labai tyčia, kadangi geresnio už Evangeliją antikrizinio vaisto dar nesugalvota. 5 psl.>>
