Na, tarkime, tai iš pamokslų žanro. Bet jeigu be jo, Pranciškus gali bet ką pagauti ir užkabinti savo paliktomis užuominomis. Pasižiūrėkime. Čia ar ten, bažnyčioje ar parduotuvėje, raupsuotųjų kolonijoje ar Kryžiaus žygio stovykloje, pasirodo Pranciškus ir sako, kad viskas gali būti ir yra bent truputį kitaip. Jis pats tą „kitaip“ pirmas ir padaro. Rezultatas yra arba jo nėra, galbūt vėliau, kitoje vietoje. Arba jo ir negali būti. Pavyzdžiui, šnekink nešnekinęs vilką, tu jo nepaversi avinėliu. Ir auksas niekaip netampa dulkėmis, gal tik jam vienam tatai sekėsi. Bet įtarimas jau paliktas. Turbūt dar ne vienam šimtmečiui. Niekaip nepraeinantis įtarimas, kad viskas gali būti kitaip, pagal jo stilių, o jeigu dar giliau – pagal Evangeliją, kurią vadino savo gyvenimu.
Jis visur prismaigstė tų įtarimų. Aplinkybėms susidėliojus, imi ir atrandi kurį nors iš jų. Prieš porą dešimtmečių popiežius Jonas Paulius II į nesibaigiančių pasaulio konfliktų ugnį metė Pranciškaus taikdarystės idėją. Kontroversiškieji Asyžiaus susitikimai, įvairių religijų atstovų bendra malda už taiką. Net katalikų teologija tebemini teisingo karo teoriją, bet štai Pranciškus siunčia įtarimą, kad gali būti kitaip, visai be karų. Nežinia, kiek visa tai prisidėjo prie pasaulio taikos. Tebežvanga ginklai. Bet plečiasi ir taikdarystės idėja užsikrėtusiųjų ratas. Įtarimų vis daugiau. Šiomis dienomis popiežius Benediktas XVI rengia naują socialinę encikliką, tam tikras gaires ekonominės ir dvasinės krizės akivaizdoje. Autoritetingą Bažnyčios atsakymą į sunkmečio iššūkius. Vatikano šaltiniai užsimena, kad Pranciškus Asyžietis šiame dokumente bus cituojamas ne vieną sykį. Kaip priešnuodis dabartinėje situacijoje. Tie patys įtarimai, kad žmonių bendrijoje gali būti kitaip.
Gal ir nebūčiau drįsęs į pasaulietišką auditoriją brautis su šventojo gyvenimo pavyzdžiais ir idėjomis. Bet štai balandžio mėnesio „Kultūros barų“ numeryje išspausdintas straipsnis apie unikalų judėjimą, 2001 metais prasidėjusį Prancūzijoje. Jis pavadintas La Décroissance vardu. Tai yra – sumažėjimas. Judėjimas dar negausus, bet plečiasi, rengia įvairias akcijas, leidžia savo žurnalą. Jo pagrindu įkurta politinė partija, kurios šūkis: „Negali būti neriboto augimo ribotame pasaulyje“. Judėjimo tikslas – sumažinti vartojimą, tapusį išsivysčiusių šalių rykšte. Sugrįžti prie kuo paprastesnio ir kuklesnio gyvenimo būdo. Dalis judėjimo programos punktų galbūt rėžia ausį, pavyzdžiui: išsilaisvinti nuo televizijos ir mobiliųjų telefonų, atsisakyti automobilių ir kelionių lėktuvu, boikotuoti prekybos centrus. Kvepia ekstremizmu, ar ne. Bet šalia ir tokie įsipareigojimai: tapti politiškiems, asmeniškai tobulėti, laikytis nuoseklumo. Žodžiu, tai, dėl ko dūsaujame jau nebe pirmus metus ir ko pasigesdami užstrigome ne tik šioje krizėje. O galutinai mane pribaigė vieno La Décroissance leidžiamo žurnalo viršelis: Vive la pouvreté! – tegyvuoja neturtas. Karikatūroje – vargšas žmogelis, iškišęs liežuvį, velkantis paskui save savo nuosavybės kalną: namą, automobilį, baldus, buitinę techniką. Na ir sakyk dabar, kad Pranciškų reikia palikti tik pranciškonams, kad jo idėjų nepaversi politinių bei ekonominių programų punktais. Nežinau, ar La Décroissance ideologai nors kiek remiasi pranciškonų patirtimi ir dvasingumu, bet pagaliau ne tai ir svarbu. Dar vienas, jau visai kitoje stovykloje atsiradęs įtarimas, jog mūsų pasaulyje gali būti kitaip. Pranciškus buvo prieš knygas kaip prabangą ir puikybės šaltinį, bet žurnalą, kuris sveikina jo mylimąją Signora Poverta, jis būtų meiliai glaudęs prie abito ir rekomendavęs skaityti Asyžiaus miestiečiams. Bet koks sumažėjimas, susimažinimas Kūrėjo ir savo brolių akivaizdoje buvo jo raktas į laisvės ir džiaugsmo sklidiną Dievo vaikų gyvenimą. Jam, rodos, buvo pavykę užčiuopti mažesniojo brolio bruožų net sultono Maliko al Kamilo asmenyje, ir tai džiugino jį ne mažiau už pokalbius su paukšteliais. 6 psl.>>
