Bet grįžtu namo, į Bokšto gatvę. Ten, kur būta „Madų šaltinio“, o dar anksčiau, gal prieš pusantro šimtmečio – senojo Niškovskio viešbučio. Ant jo sienos nuo Atgimimo laikų kabo memorialinė lenta, skelbianti, kad šiame name, buvusiame Niškovskio viešbutyje, 1905–1914 metais gyvenęs dr. Jonas Basanavičius, mūsų Nepriklausomybės patriarchas. Tarybiniais laikais buvo ir kita lenta, primenanti čia vykusį 1863 metų sukilimo vadų pasitarimą. Nežinau, kodėl jos neliko, gal nesiderino prie šalia dieną naktį degtine ir alumi šmugeliavusios taško „Maistas ir gėrimai visą parą“, kuris, ačiū Dievui, krito dar prieš krizę. Durų, kurias varstė sukilimo vadai ir dr. Basanavičius jau nebėra, jas pakeitė anas langas su manekenais. Ką darysi. Vis tiek buvę įžymūs kaimynai pasilieka. Vakarodamas pagalvoju apie garbingą patriarchą, ką jis veikdavo vakarais Niškovskio viešbučio numeriuose kone ištisą dešimtmetį. Strategavo nepriklausomybę, ieškojo lietuvių šaknų tolimuose kraštuose, gal niūniuodavo Ožkabalių dainas? Žibalinės lempos šviesoje rašė, dėliojo savo knygeles? Tarp jų ir gana kurioziškas rinkinys – „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“. Atsiverčiau kone nežiūrėdamas. Motiejaus Slapiko nuo Vilkijos pavieto pasakojimas. Pasiklausykime:
“Vienas žmogus pasiskolinęs pinigų nog velnio. Žmogus sakęs: „Apie atidavimą tau pinigų – tai aš tau teip pasakysiu: kada tau reiks pinigų, tai aš parašysiu ant savo vartų, kada tu gausi“, O velnias buvo suderėjęs, jeigu neatiduos pinigus, tai dūšią imsiąs. Žmogus, namon parėjęs, iš lauko ant vartų teip parašęs: „Ateik rytoj anksti, tai gausi“. Velniui jau ir prireikė pinigų. Nuvėjo, žiūri ant vartų parašyta: „Ateik rytoj anksti“. Velnias, anksti kėlęs, nuvėjo, žiūri, kad ir vėl parašyta „Rytoj anksti“. Jis da keletą kartų ėjo ir nieko negavo – nė pinigų, nė dūšios negal imt. Žmogus sau ramiai jau gyvena: pinigų velnias jau neateina. Toliaus jau pamiršo; jau ir tie vartai sulūžo; jau mislino, kad seniai velnias kur galą gavo. Ale kartą velnias atėjęs žiūri, kad jau to parašo nėra – užbaudė pinigų. Tas žmogus – neturėjęs, jo dūšią velnias ir išsinešęs.”
Turbūt nebūtina pridurti, kad čia visai mūsų krizės paveikslėlis, darbščia daktaro ranka užrašytas, bevakarojant ten, kur vėliau šėlo tariamos mados. Nežinau, koks moralas: ar kad iš velnio neverta skolintis, ar kad įmanoma jį pergudrauti, ar kad apskritai – toliau nuo pinigų, kaip skelbė Pranciškus. Velnias tegul lieka pagal įsitikinimus. Bet kai dabar žvilgteliu žemyn į naktimis tebežibančią vitriną, ana manekenų porelė jau pasitraukusi tolyn, perskirta. Abu atsukę vienas kitam nugaras. Visai kaip kitados, jų pirmojo nuopuolio dieną, kai žaltys pravinguriavo tarp jų rojaus sode. O juk galėtų būti kitaip. Įtarimų tikrai yra.
