Kodėl reklamos naikintojai? „Nes reklama yra naikinimo mašina. Ji
naikina gamtą, žmogų, visuomenę, demokratiją, spaudos laisvę, kultūrą ir
kultūras, ekonomiką ir švietimą“, - sako Paulis Aries ir priduria, kad
reklama yra svarbiausias mentalinės kolonizacijos įrankis: ji verčia
mus būti nepatenkintais tuo, ką turime, kad norėtume to, ko neturime.
Todėl jos biudžetas - 500 milijardų dolerių - yra vienas didžiausių
(šalia gynybos biudžeto).
Atrodytų, reklama visiškai niekam nereikalinga, bet iš tikrųjų ji
gyvybiškai būtina pačios sistemos egzistavimui, nes padeda užtikrinti
pardavimo ir pirkimo sistemos nenutrūkstamumą.
Tuo tikslu šalia reklamos provokuojamo nepasitenkinimo tuo, ką turime,
naudojamas ir kitas mechanizmas - perkamų daiktų amžius sąmoningai
trumpinamas, beveik visiškai sunaikinta galimybė juos pataisyti, ir vis
labiau plėtojamas vartojimo kreditų tinklas. Reklama daro mus
nelaimingus (laimingi tapsime tik įsigiję tai, kas reklamuojama), todėl
savo vertės, tapatumo praradimą kompensuojame pirkdami madingus
drabužius ir firminius daiktus.
Efektyvumo paradoksas. Daugelis ekonomistų mano, kad padidinus
efektyvumą, sumažės sąnaudos. Tačiau yra kaip tik priešingai.
Pavyzdžiui, pradėjus gaminti minimaliai teršiančius automobilius,
padidėjo jų kiekis, jų pajėgumas ir nuvažiuojama distancija.
Pasak ekonomisto Serge'o Latouche'o, „teršalų kiekio, kurį išmeta vienas
vienetas, sumažinimą nustelbia vienetų kiekio padidinimas“. Analogiškai
tikėtasi, kad informatikos išplitimas sumažins popieriaus sąnaudas.
Jos, deja, padidėjo.
Detoksikacijos būtinybė. Praradę saiką, žmonės tapo priklausomi nuo
vartojimo. Pasidarė vartojimo toksikomanais. Bet juk egzistuoja ne tik
tie, kurie vartoja, o ir tie, kurie parduoda. Šie visomis išgalėmis
bando išsaugoti savo kapitalą ir savo rinką.
Taigi atėjo laikas rinktis: arba reikia susitaikyti su tuo, kad viskas
atitenka turtingiems, ir nesvarbu, kas atsitiks vargšams, arba reikia
keisti mąstymą, nustoti ieškoti laimės ekonomikos augime ir pradėti
detoksikacijos - apsivalymo nuo vartojimo - kursą.
Suvartojamų produktų kiekis nereiškia, kad gerėja gyvenimo kokybė.
Ekonomika liovėsi tarnavusi žmonėms, ji pati tapo žmonijos tikslu.
Žmogus yra redukuotas į virškinimo traktą - kuo daugiau suvartoti ir
kuo daugiau išmesti, kad padidintume ekonominio augimo (BVP) procentą.
Žmonių laimė irgi matuojama BVP, nors didėjantis suvartojamų produktų
kiekis nereiškia, kad gerėja gyvenimo kokybė. O juk galima gaminti
mažiau, bet geresnės kokybės produkciją.
Pusiausvyros poreikis. Jei sumažėtų ekonomiškai galingų kraštų
apetitai, atsirastų didesnė pusiausvyra su vadinamojo Trečiojo pasaulio
šalimis, nes šiuo metu 20 % žmonijos sunaudoja 86 % visų gamtos išteklių.
Todėl jau dabar turime rinktis ne tarp ekonomikos augimo ir jos
mažinimo, o tik tarp jos mažinimo ir recesijos. Klysta tie, kurie
ekonomikos augimą siūlo kaip išeitį iš krizės, nes jis ir yra esamos
situacijos priežastis. 6 psl.>>
