Savanoriškas nuosaikumas. Visi dvasiniai ir filosofiniai mokymai
pabrėžia, kad žmogus negali formuotis kaip asmenybė, jei nenusistato tam
tikrų ribų. Ekonominio augimo ideologija griauna tokią nuostatą.
Malonumo principas (diktuojamas reklamos, kaip pagrindinio ideologinio
įrankio) - kolektyvinis ir asmeninis pamišimas - tampa viršesnis už
realybės principą. Šitaip apverčiamos vertybės. Tai, kas profaniška -
pinigai, technomokslas, vartojimas - sakralizuojama, o tai, kas šventa
- žmogiškosios vertybės - desakralizuojama.
Vadinasi, kas neturi kainos, neturi ir vertės. „Savanoriškas
nuosaikumas“ galėtų tapti ekonomikos mažinimo išraiška individualiame
lygmenyje, o kolektyviniame lygmenyje jis turėtų tapti politiniu
projektu, leidžiančiu praplėsti šį individualų pasirinkimą.
Gyvenimo kokybės prastėjimas. Triukšmas, aplinkos ir vandens išteklių
užterštumas, genetiškai modifikuotas maistas, hormonais šeriami
gyvuliai, klimato pokyčiai - visi šie gyvenimo kokybės spartaus
prastėjimo faktoriai rodo dabartinės ekonominės sistemos ydingumą. Be
to, pasak Francois Schneiderio, ten, kur įsigali bjaurumas (pavyzdžiui,
didmiesčių priemiesčiuose), yra naikinama ir žmogiškoji dimensija.
Žmogiškoji dimensija turi tapti svarbesnė už ekonominę. Dirbti daugiau,
kad daugiau uždirbtum (toks buvo Prancūzijos prezidento rinkiminis
šūkis), Paulio Aries manymu, yra visiška nesąmonė. Reikia atsisakyti
pasenusios formulės „Kuo daugiau, kuo greičiau, kuo dažniau“ ir
trumpinti darbo laiką, kad visi žmonės turėtų darbo minimumą ir kad
kiekvienam iš jų liktų laiko savęs tobulinimui, poilsiui ir pomėgiams.
Tada iš naujo atrasime kitas gyvenimo sritis - meditaciją, poeziją,
žaidimus, svajones, dalyvavimą visuomenės valdyme (politiką), kitaip
tariant, turėsime laiko realizuoti save. Mauro Bonaiuti priduria, kad
norint sustabdyti ekonominį augimą, reikia plėtoti veiklą, kuri naudoja
mažai medžiagų ir energijos. Tai veikla, pagrįsta žmonių tarpusavio
santykiais.
Reikia gaminti „tarpusavio santykių produkciją“ - įvairiapusę pagalbą
aplinkiniams, kurti kultūrinius, meninius ir dvasinius ryšius. Ši idėja
atsispindi ir viename iš “La Decroissance” šūkių: „Mažiau daiktų, daugiau
tarpusavio santykių“.
Ekonomikos mažinimas negali būti globalus. Ta pati dieta netaikoma
visiems, todėl ir ekonomikos mažinimas turėtų būti taikomas tik
labiausiai „nutukusiems“ kraštams, o ir juose - tik tai kategorijai
žmonių, kurie vartoja be saiko.
Analogiškai ir besivystančiuose kraštuose ne visi gyvena skurde, ten
irgi reikia ieškoti teisingesnio būdo padalyti turtą. Anot Paulio
Aries, ekonomikos mažinimas turėtų būti taikomas toms visuomenėms ir
toms socialinėms grupėms, kurių bulimijos priežastis - silpnesniųjų
apiplėšinėjimas. Pasidalijimo, t.y. demokratijos, klausimai čia yra net
svarbesni už ekonominius. 7 psl.>>
