Naujienos / lrytas.lt

Televizijos reportažas prasideda pasakojimu apie du jaunus žmones, kurie kartu uždirba 5000 eurų, bet eina į vietinį turgų prieš pat jo uždarymą, kad susirinktų pardavėjų dėžėse užsilikusius nelabai išvaizdžius vaisius. Kodėl?

Kai kurie prancūzai sąmoningai pasirenka eiti priešinga, nei kapitalizmas veda, linkme.  "Reuters"

Nes nieko nereikia išmesti. Be to, mergina lanko gana keistus vieno madų dizainerio kursus - visos jo naudojamos medžiagos yra iš šiukšlyno. Išplautos, išvalytos, jos tampa madingomis skrybėlaitėmis ir rankinėmis.

O vaikinas namuose, virtuvinės spintelės stalčiuje, laiko sliekus, kurie suvirškina visas augalinės kilmės atliekas (kitos šiukšlės, žinoma, surūšiuojamos) ir paverčia jas puikiu juodžemiu.

Suvirškina labai greitai, todėl nėra jokio kvapo, - aiškina jis apstulbusiai žurnalistei. Kaip sliekai iš stalčiaus neišsišliaužioja - mįslė. Bet šis atvejis dar ne pats radikaliausias.

Radikalesnis, kai pardavus „normalų“ namą ir nusipirkus žemės, apsigyvenama jurtoje (vis toje pačioje Prancūzijoje). Negausus maistas laikomas pavėsinėje lauke, lempa žibalinė (jei nepakanka saulės baterijos), prausiamasi saulės pašildytu šaltinio vandeniu, o į tualetą einama į būdelę „už jurtos“ - visai kaip mūsų kaime, tik, pasirodo, norint išvengti blogo kvapo, reikia kaskart užpilti pjuvenomis.

Neverta net minėti, kad gausėja perkančiųjų tik ekologiškus (jokia chemija neapdorotus) drabužius ir maisto produktus, pastaruosius dažnai tiesiai iš vietinio ūkininko.

Yra tokių, kurie visiškai atsisako gaminių iš plastiko (įvairių buities rakandų galima nusipirkti sendaikčių turguose), nebenaudoja jokių cheminių valiklių (juos keičia muilu, actu, soda ir kitais močiučių receptais), nebarsto cheminių trąšų savo soduose, daržuose, balkonuose ar terasose, visiškai nebenaudoja arba iki minimumo sumažina elektrinių prietaisų skaičių namuose (kai kurie atsisako net dujinės viryklės ir valgo tik tuos produktus, kurių nereikia termiškai apdoroti).

Gyvena su viena lempa namuose, ir ta pačia - ilgo naudojimo, arba gamina savo elektrą, įsirengę saulės baterijas, o jos perteklių parduoda elektros tinklams, bei surinkinėja lietaus vandenį buitinėms reikmėms. Dar kiti nebesinaudoja mašinomis ir lėktuvais, važinėja tik visuomeniniu transportu, traukiniais, dviračiais, jodinėja arkliais, vaikšto pėsčiomis, bėgioja...

Tai ne Prancūziją apėmusios ekonominės recesijos požymiai, o nauja (sena?) gyvenimo filosofija, užkrečianti vis didesnį skaičių žmonių.

Tai - sąmoningas pasirinkimas eiti priešinga, nei kapitalizmas veda, linkme. Ne tik bandymas nusikratyti ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės saviems piliečiams klijuojamos „vartotojo“ etiketės, bet ir tam tikru atžvilgiu „sugrįžti į gamtą“, kaip sakytų Jeanas Jacques'as Rousseau.

Vis dažniau žurnalistai pasakoja apie eilinius prancūzus, iškeitusius didmiesčio triukšmą ir smarvę į gamtos ramybę, pradedančius auginti ožkas, vištas, asilus ar avis, renkančius kalnuose gydomąsias žoles ir pardavinėjančius jas internete, ar atidarančius šeimyninius viešbutėlius turistams. 2 psl.>>