Šiemet rugpjūčio 9-14 dienomis turėjo įvykti devintasis žygis „Radvilų keliais“. Tęsiant tradiciją skirti žygį vienam iš Radvilų giminės atstovų, pastarasis turėjo būti nominuotas Jurgiui I. Tačiau neaidės rugpjūčio mėnesį virpulius pažadinantys žygio maršai, fotografų objektyvai negaudys gražių kadrų, kuomet civilis žengia koja kojon su kariškiu, negalės Krašto apsaugos sistema didžiuotis akimirkomis, kuomet kariškiai profesionaliai gelbėja žygyje palūžusiems, ryžto ir valios pritrūkusiems ar tiesiog pritrintų puslių nuvargintiems civiliams.
 |
2009 m. rugpjūčio 9-14 dienomis turėjo įvykti devintasis žygis „Radvilų keliais“. |
Viso to nebus, nes Mokomojo pulko vadovybė įsigeidė tyliai palaidoti sėkmingą renginį, skirtą visuomenei priartinti prie Krašto apsaugos vienetų.
2001 metų liepą pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ organizacinis komitetas spaudė rankas ir palaimingai šypsojosi – pirmasis žygis įvyko, idėja sėkmingai realizuota. Tuo tarpu pirmieji 576 žygeiviai pasklido po gimtuosius miestus, skleisdami žinią apie tokį žygį, kuriame per keturias dienas išbandė savo ištvėrmę, pėsčiomis įveikę 30, 40 arba 50 km kasdien. Naujiena iš lūpų į lūpas sklido greitai ir veikė efektyviau už bet kokią užsakomąją reklamą, todėl jau po metų, 2002-ųjų vasarą, kuomet organizacinis komitetas pūtė pirmosios trapios sukaktėlės žvakutę, startavo jau didesnis, žvalesnis ir susidomėjimo bei optimizmo kupinas būrys žygeivių – net 944 dalyviai peržengė starto liniją.
Ir taip aštuonerius metus žygeiviai, kaip juokaudavo, vasarą švęsdavo antrąjį savo gimtadienį – susiburdavo pažįstami, kolegos, susitikdavo seniai matyti žmonės, entuziastai vis atsiveždavo po kelis ar net visą būrį naujų žygeivių. Fanų ratas plito, augo, didėjo. Besidominčiųjų skaitliukas tiksėjo ir maloniai glostė organizuojančiųjų savimeilę – žygio karuselė įsisuko, visuomenė domisi.
Todėl šiam susidomėjimui palaikyti ir paskatinti organizatoriai neužmigdami ant laurų diegė naujoves – įtraukta eXtreme trasa (drąsiausieji ryžosi 2 paras (su 1 paros pertrauka poilsiui) įveikti po 100 km), sudaryta proga žygyje sudalyvauti ir patiems mažiausiems – 12 km trasa skirta šeimoms, prabilta apie galimybę žygį įtraukti į Tarptautinę Žygių Asociaciją (tiesa, dėl to sutrumpėjo trasų ilgiai, nes žygis privalėtų atitikti reikalaujamus standartus, tačiau tai žygiui suteiktų svarumo).
Šiemet pavasarinės saulės spinduliams susprogdinus medžiu pumpurus, termometro stulepliui šoktelėjus gerokai aukščiau nulio, įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose aibė žmonių jau pradėjo dairytis į miškus, mintyse žadinti ritmingo žingsnių maršo garsus, neretas pagaudavo save prisimenant nenumaldomai užplūstantį jauduliuką finišo tiesiojoje...
Žygio „Radvilų keliais“ dalyviai pradėjo jau bene instinktyviai dairytis patogios avalynės, nevaržančių judesių drabužių, susimąstydavo, kuo šiemet kovos su nelauktu svečiu – lietumi... Tačiau tarpusavyje besidalinant artėjančio žygio nuotaikomis netruko išlįsti nemaloni žinia – šiemet žygio nebus! Iš pradžių nepatikliai, nenoriai buvo priimama ši informacija, purtomos galvos ir numojant ranka kartojama „Gandai... tai tik gandai...“. 2 psl.>>
