Rašant šias eilutes vienoje Čikagos kavinių, maždaug pora metrų nuo manęs įsitaisiusi jaunų (ne daugiau kaip 23 metų) lesbiečių pora. Viena mergina sėdi kitai ant kelių ir laiko nešiojamąjį kompiuterį. Abi per ausines klausosi muzikos; švelniai paglosto viena kitai nugarą ir pasibučiuoja. Stipriai, į lūpas. Dar už poros metrų sėdi auklė, atsivedusi savo prižiūrimą maždaug septynerių metų mergytę į kavinę išgerti sulčių ir paplepėti.
Mergytė akivaizdžiai iš turtingos šeimos. Jos auklė – išsilavinusi, ko gero, su krūva rekomendacijų ir nemenka patirtimi. Ją pasamdę tėvai neabejotinai padarė viską, kad jų dukra leistų dienas su žmogumi, kuriuo galima be jokių išlygų pasitikėti.
Kaip taip atsitiko, kad ši auklė drįso atsivesti mergytę į kavinę, kurioje tatuiruota, nosyje masyvų auskarą įsivėrusi vyriškų bruožų moteris vidury dienos bučiuoja kitą tos pačios lyties atstovę? Juk tai begėdiškas homoseksualizmo skatinimas. Tiesiog pasibaisėtina, kaip neatsakinga moteriškė nepuola mergaitei uždengti akių, nekviečia policijos, neskambina Petrui Gražuliui!
Žinoma, todėl, kad čia – ne Lietuva. Puritoniškomis, konservatyviomis vadinamose JAV nėra Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo, kuris, kaip galima suprasti iš dabartinės prezidento V.Adamkaus vis dėlto vetuotos jo redakcijos, įpareigotų minėtas lesbietes savo jausmus reikšti pasislėpus rūsyje, o auklę – bausti už globotinės psichikos žalojimą.
Linksmai čiauškančiai mergytei nė kiek nerūpi, ką daro prieš ją sėdinčios tetos. Ji auklei pasakoja apie tai, kad pagaliau jos geriausiam draugui darželyje sugijo pirštas, kurį jis buvo įsipjovęs. Ji dėsto, kad loterijoje tikisi laimėti pepsikolos buteliuką.
Kadangi Čikagoje nėra dėdės P.Gražulio, tetos Vidos Marijos Čigriejienės ir jų žaidimų Seime draugų, niekas mergaitei nesistengia sukurti baubų ten, kur jų nėra. Lesbietės turi tiesę būti savimi; vaikui leidžiama būti vaiku.
Lietuvoje Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą priėmę parlamentarai įrodė tikintys, kad jie nėra demokratiškai išrinkti tautos atstovai, privalantys ginti visų žmonių, įskaitant ir homoseksualius paauglius, teises.
Jaunuoliui, kuris bręsdamas suvokia, kad yra homoseksualus, siūloma vienintelė išeitis: gyventi visą energiją skiriant savo prigimties neigimui ir neturėti galimybės sulaukti kokios nors pagalbos iš visuomenės. Tai, kas jis yra, jo kūnas ir kraujas, paskelbta už įstatymo ribų.
Įdomu, kas prisiims atsakomybę už iš gyvenimo pasitraukusius jaunuolius, kurie žiaurioje posovietinėje visuomenėje neturės galimybės sužinoti, kad būti gėjumi ar lesbiete nėra iškrypimas? Galbūt Seimo narė konservatorė V.M.Čigriejienė, įsitikinus, kad visi homoseksualūs žmonės ir tokie pat paaugliai yra nusikaltėliai? „Visuomenė ir tėvai sunerimę, kad žiniasklaida ir internetas pripildyti nusikaltimų. Mūsų paaugliai tą kartoja. Teisėsauga gali paliudyti“, - žurnalistams praėjusią savaitę porino ši moralės sergėtoja. 2 psl.>>
