Konservatorė ir jos kolegos turbūt nė patys nepajuto, kaip pradėjo mėgdžioti Irano ajatolas, kurie turi teisę įsakinėti, kas yra moralu, o kas ne.
Sąjūdžio laikais kartais būdavo pasišaipoma iš to, kad kai kurie poetai pradėti vadinti tautos sąžine. Praėjus vos ne dvidešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tautos sąžine patys save pasiskelbia riboto mąstymo politikai.
Visiems, kam rūpi žmogaus teisių padėtis Lietuvoje, kilo keletas klausimų. Kas bus toliau? Kiek tokio įstatymo galiojimas tęsis? Žinoma, kol kas tiek Seimo viešbučio gyventojas, tiek 29 asmenys iš Lietuvos kaimo, kuriame iš viso yra 30 gyventojų, pasakys, kad prievartauti dukrą ar tenkinti lytinę aistrą su ožkomis ar karvėmis yra „normaliau“ negu vyrui santykiauti su vyru, ar moteriai su moterimi.
Tačiau toks požiūris taps istorija, kaip kad kartu su Sovietų Sąjunga žlugo idėjos apie proletariato valdomą pasaulį ar kliedesiai apie tai, kad SSRS nėra sekso. Jau girdžiu bažnytinėmis vėliavomis ir Seimo pirmininko plaktuku mojuojančius parlamentarus šaukiant, kad Lietuvoje niekad to nebus. Tegul „supuvę Vakarai“ daro, ką nori, esą, mes jų nekopijuosime.
Nekopijuokite. Išstokite iš Europos Sąjungos, tapkite Baltarusijai pavaldžia provincija. Nesinori? Vadinasi, noromis ar nenoromis teks susidurti su tarptautinių organizacijų atstovais ir pilietinių teisių reikalaujančiais mažumų lyderiais. Būtent jie ir auganti tolerantiška lietuvių karta sudarys sąlygas lūžiui. Jis įvyks iš apačios, iš vidaus, nieko nekopijuojant, natūraliai.
Tam prireiks ne vieno gėjų parado. Būtent tokių renginių priešininkai labiau nei kas kitas išprovokuoja gėjų eitynes. Kol visuomenėje seksualinių mažumų atstovams nebus suteiktos lygios teisės, tol bet koks šių žmonių aktyvizmas bus teisėta forma priminti, kad jie egzistuoja. Gėjų ir lesbiečių paradai neturi nieko bendro su jų „gyvenimo būdo“ propagavimu ar miegamojo reikalų iškėlimu į gatves. Diskriminuojamam žmogui, turinčiam drąsos ir savigarbos, natūraliai kyla noras pabrėžti, kad jis nesigėdija to, kas jis yra.
Diskusijų objektu tapęs įstatymas ir apskritai kitokios seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija Lietuvoje baigsis tada, kada homoseksualūs žmonės liausis elgęsi kaip represuojama mažuma, kada bent keletas pirmo ryškumo Lietuvos madų, popmuzikos, politikos žvaigždžių viešai paskelbs apie savo seksualinę orientaciją.
Dabar šioje srityje situacija yra liūdna ir dėl to tegul bus mestas akmuo ir į pačių homoseksualų daržą. Šiuo metu besitęsiančios slėpynės yra graudžiai juokingos. Ne taip jau mažai viešų asmenų elgiasi taip, kad rožinė spalva jiems tiesiog spinduliuoja iš mėlynų arijų akių. Tačiau tiek jie patys, tiek didžioji dalis Lietuvos visuomenės toliau apsimeta, kad didelio rožinio dramblio kambaryje nėra.
