Karolis Klimka:

Tualetinio popieriaus vieta permainų strategijoje (226)

---

Religinga Vyriausybė – Dievo dovana ar bausmė? (116)

---

Moteris prie vairo (93)

---

Reikšmingiausias savaitgalio įvykis – vis dėlto Eurovizija (104)

---

Lietuva nepasirengusi atpažinti neapykantos (video) (324)

30 metų nusikalstamos veikos

Prieš atverčiant „Šoko doktriną“, verta panaršyti, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos tinklavietę, pasiklausyti A.Kubiliaus kalbų arba pasiskaityti V.Adamkaus atsisveikinimo kalbą. Tave priblokš begalė neatitikimų (diplomatiškai tariant) tarp N.Klein aiškinimo ir oficialių Lietuvos Respublikos pasakojimų apie tai, kas vyko pastaruosius 25 metus, ir apie tai, ką šiandien veikia konservatorių diriguojama dauguma (veržia diržais, pjausto, karpo, sprendžia naktimis).

Oficialiuose pasakojimuose (kuriuos drąsiai galima vadinti pasakomis) fundamentalistinio rinkos modelio diegimas Lietuvoje, Vidurio Europoje ir kitur pateikiamas kaip laisvės dvasios (angl. spirit) triumfo žygis. O „Šoko doktrinos“ autorė gretina 30 metų šiam procesui dirigavusių Čikagos ekonomistų mafijos metodus su kankinimo kamerų tardytojų ir psichiatrų ekperimentiniais metodais.

Toks sugretinimas, be kita ko, leidžia suprasti, iš kur tas medicininio spirito ir formalino dvelksmas, A.Kubiliui sakant: „papildomi mokesčiai paskatins ligonius elgtis racionaliau“.

Čikagos ekonomistų mafijos dvasinis vadovas Miltonas Friedmanas mėgo sakyti, kad visi žmonės serga „patologiška priklausomybe“ nuo socialinių garantijų ir jas teikiančios valstybės. Žodis „socialinis“ jam buvo keiksmažodis. Šią ekstremistinę laisvosios rinkos doktriną eksportavę dešiniųjų institutų misionieriai praėjusio amžiaus pabaigos savo vizitinėse kortelėse aukso raidėmis įsirašė: Naujieji Konservatoriai.

Tačiau N.Klein knyga turėtų nuvilti sąmokslo teorijų mėgėjus. Užuot mistifikavusi kapitalo galią ir Amerikos įtaką, N.Klein detaliai atskleidžia materialų rinkos ekstremistų prievartos mechanizmą.

Pagrindiniai „Naujosios pasaulio tvarkos“ kūrimo įrankiai buvo ir lieka tokios įstaigos kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Ir šiandien šie tvarkos prižiūrėtojai tęsia savo „misijas“, kurių užduotis – neleisti, kad krizės ištiktos šalys išsižadėtų jų gyventojams nesibaigiančias kančias nešančių marketokratinių idealų.

N.Klein atskleidžia, kaip Čikagos ekonomikos mokyklos misijonieriai ir komisarai tris dešimtmečius puoselėjo krizių ir katastrofų kapitalizmą. Visose šalyse, kur per pastaruosius tris dešimtmečius buvo diegiama Čikagos ekonominė programa, tarp jų – ir Lietuvoje, padariniai buvo panašūs. Susiformavo galinga valdanti keleto itin riebių verslo subjektų ir babkėmis apžėlusių politikų sąjunga.

Politikos ir verslo elitai susiliejo. Tarpusavyje jie išsidalino teises privatizuoti visuomenės išteklius ir turtą. Šiai sistemai, kurioje politinė valdžia ir ekonominė galia tapo neatskiriamos, būdingas nepaliaujamas viešojo turto slydimas į privačias rankas bei vis gilėjanti praraja tarp babkėse besimaudančių oligarchų klasės ir beviltiškai nuvarytų lūšnynų senbuvių. 2 psl. >>