Klausimai minint Lietuvos vardo tūkstantmetį 
(1157)
Tačiau įgyvendinus strateginius, saugumą garantuojančius tikslus ir sovietinės sistemos reanimavimo grėsmei sumažėjus iki nulio, tie šūkiai ne tik nesilpsta, bet netgi stiprėja, įgaudami beveik totalų sovietinio paveldo neigimo bei kaltinimų Rusijai pobūdį. Istorinės atminties formavimas vyksta ignoruojant istoriją, akivaizdžiai ją pritempiant prie politinio intereso. Taigi atsigręžkime į istoriją ir pažiūrėkime, ar realūs šiandien konstruojami jos vaizdiniai.
Kokie buvo „Lietuvos ir Europos ryšiai“ tarpukariu?
Nuo 1918 m., kai Rusijos imperija sužlugo, iki 1940 metų, kai Sovietinė Rusija mūsų šalį okupavo ir aneksavo, Lietuva formaliai buvo nepriklausoma valstybė. Per tą laikotarpį stipriai ūgtelėjo lietuvių kultūra bei politinė savimonė. Lietuva palaikė diplomatinius ryšius su daugeliu kitų valstybių, buvo Tautų Sąjungos narė ir – galima teigti – priklausė Europai.
Tačiau kaip tikrovėje reiškėsi tas priklausymas? Juk žinoma, kad tuometinė Lietuva buvo karo padėtyje su Lenkija dėl Vilniaus. Nors savo jėgomis įveikti kaimyninės valstybės negalėjome, tačiau puoselėjome viltį susilaukti paramos iš Sovietų Rusijos, o eventualiai ir iš Vokietijos. Praktiškai tai reiškė kurstymą Rusijos bei Vokietijos revizionistinių jėgų, kėlusių pavojų visai Europai, taip pat ir mums patiems.
Įvairios Europos institucijos stengėsi Lietuvos siekiams suteikti taikesnę formą, bet nesėkmingai, nes lietuviai besąlygiškai reikalavo Vilniaus. Padėtį komplikavo ir ta aplinkybė, kad Lietuvoje tvarką palaikė karo komendantai. Mūsų krašto įvaizdžiui ypač kenkė nedemokratinių priemonių praktikavimas Klaipėdos krašte. Čia tarptautinė bendruomenė pripažino Lietuvos valdymą tik pasižadėjus laikytis europinių standartų.
Trumpai tariant, nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimas tarpukariu buvo probleminis, nes ji akivaizdžiai nesilaikė vidaus bei užsienio bendrabūvio standartų. Ciniški Europos diplomatai dar gerokai iki 1940 m. padarė išvadą, kad Lietuvos sugrįžimas į Rusijos globą priimtina išeitis tiek Europai, tiek ir pačiai Lietuvai. Tad 1940-ųjų įvykiai nieko per daug nenustebino.
Ko siekta atgaivinant LDK viziją?
Turbūt įsitikinus, kad „Lietuvos ir Europos ryšiai“ tarpukariu labai nevienareikšmiai, nuspręsta atminties konstravimo kampanijoje apsiriboti 1940 m. okupacijos faktu ir manipuliuoti iš to fakto išvestu okupacinės žalos atlyginimo vėzdu. O visas istorinių Lietuvos ir Europos ryšių potencialas „perkeliamas“ į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.
LDK epocha – tai maždaug pusės tūkstančio metų laikotarpis, įdomus savo istorija, turtingas europinės kultūros pasiekimais. Tačiau propagandinėje kampanijoje ryškėjanti tendencija šiandieninę Lietuvą tiesiogiai kildinti iš LDK – ne tik kultūrine prasme, bet ir politine, ir net erdvine! – sukelia rimtų abejonių, nes tai, nenusižengiant istorinei tiesai, nelengva padaryti, o galimos pasekmės sunkiai prognozuojamos.
Žinome, kad dar Mindaugo Lietuvos valstybę sudarė ne vien lietuviškos, bet ir mongolų–totorių antpuolių išskaidytos senosios Rusios sritys, be didesnių dvejonių paklususios Lietuvai. Susikūrusi valstybė sparčiai plėtėsi, nutįso nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir daugiau kaip 200 šimtus metų atlaikė tiek Azijos ordų veržimąsi į Vakarus, tiek ir antpuolius Rytų kryptimi. Tačiau dvilypėje lietuvių ir rusų žemių junginio galybėje tūnojo ir lemtingas pažeidžiamumas. Lietuvos valdovai susidūrė su eile dilemų, kurių istoriniu požiūriu jiems nepavyko išspręsti. 3 psl. >>
(1157)
A. Juozaitis: „Vasario 16-oji buvo esminio lūžio taškas Lietuvos istorijoje“
Dabar Vasario 16-oji kaip valstybinė šventė dažnai yra tarsi nustumiama į šoną, į pirmą planą iškeliant Kovo 11-ąją ar Liepos 6-ąją. Tačiau būtent Vasario 16-oji turėtų būti laikoma svarbiausia Lietuvos švente, kadangi ji buvo esminio lūžio taškas, parodęs, kad lietuviai pasiryžę atskirti savo kultūrą nuo lenkiškosios ir turėti savo valstybę, bei padėjęs pagrindus tautos ir jos kultūros išlikimui, mano filosofas Arvydas Juozaitis.
Lietuvos kariuomenė kviečia prisidėti prie Salaspilio mūšio įamžinimo
Lietuvos kariuomenė kviečia visus neabejingus savo tautos karybos istorijai prisidėti prie vienos iš didžiausių pergalių Salaspilio mūšyje įamžinimo. Paminklas bus statomas bendromis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, Atsargos karininkų sąjungos pastangomis.
Mirė paskutinioji Pirmojo pasaulinio karo veteranė
Mirė paskutinioji Pirmojo pasaulinio karo veteranė, praneša agentūra AFP. Anot britų žiniasklaidos, 110 metų britė Florence Green mirė šeštadienį. Būdama 17-os, ji 1918-aisiais prisijungė prie karališkųjų oro pajėgų ir Norfolko karinėje bazėje dirbo padavėja. Nors F. Green niekada nebuvo fronte, ji laikoma karo veterane.
Apie ančiuką Donaldą su svastika ir hitlerišką katiną, skaitantį „Miau Kampf“
Naujas Stankero „deimančiukas“ vadinasi „Bijok vienos knygos žmogaus“. Šitas „deimančiukas“ suž(v)ėrėjo „Kultūros barų" nr. 12. Šį numerį vadinu kalėdiniu, nes jis pasirodo spaudos kioskuose būtent prieš Kūčių vakarą. Šventiškai nusiteikęs atsiverčiau savo mylimą žurnalą ir nustėrau, išvydęs šio istoriko tekstą „Bijok vienos knygos žmogaus“. Jame sumenkinama Hitlerio „Mein Kampf" rasistinė ideologija, netgi vengiama apie ją kalbėti, autorius verčiau akcentuoja knygos sąryšį su vokiečių filosofais, tarp jų ir su Friedrichu Nietzsche, apdainavusiu karą kaip aukščiausią žmogaus sielos pasireiškimą.
„Lietuviai ir žydai“ – nuoširdus pokalbis ar abipusė sielos kankinystė?
Kodėl įvardijimą „lietuviai ir žydai“ rašau su kabutėmis? Pažvelkime: kai lietuvių kilmės žmogus viešojoje erdvėje aiškina žydų istorijos, kultūros faktus, žydai, suprantantys lietuviškai, iškart pasirengia kolektyviniam atsakui su aršiais kaltinimais, iki galo dar net neišklausę lietuvio pasakotojo tezių. Tas pats atsitinka ir lietuviams: kai žydų kilmės žmogus savo tautiečiams ima pasakoti apie lietuvius, šie iš anksto jaučia artėjant žeminančių kaltinimų laviną ir rengiasi „ryžtingam atsakui“, nors vėliau gali paaiškėti, kad žydas pasakojo apie lietuvius iš gerosios pusės.
B. Jelcinas bus įamžintas Taline
Trisdešimt devyni Estijos visuomenės veikėjai ir verslininkai pasiūlė įamžinti pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino indėlį į šios Baltijos šalies nepriklausomybės atkūrimą ir pastatyti Taline memorialinį ženklą. Tai paskelbta trečiadienį, vasario 1-ąją - šią dieną pirmajam RF prezidentui būtų sukakę 81 metai, praneša Estijos visuomeninis transliuotojas.
Prancūzijos konstitucinė taryba sulaukė prašymo blokuoti įstatymą dėl armėnų genocido
Grupė Prancūzijos senatorių antradienį kreipėsi į šalies konstitucinę tarybą, prašydami blokuoti naują įstatymą, pagal kurį už armėnų genocido neigimą numatoma baudžiamoji atsakomybė.
Žydų tragediją primena Vilniuje atkurta slėptuvė „Malina“
Minint tarptautinę Holokausto atminimo dieną, Žydų kultūros ir informacijos centre Vilniuje atidaryta nuolatinė ekspozicija „Malina“. Buvusioje Vilniaus žydų geto teritorijoje atkurta „Malina“ yra slėptuvė, kurioje žydai bandė išgelbėti savo ir artimųjų gyvybes. Žodis „malina“ gali būti aiškinamas taip: pirma, – tai hebrajiško žodžio „malion“ – „viešbutis“ reikšmė. Lietuvoje šis žodis priskiriamas žargonizmams.
Minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena
Lietuvoje ir pasaulyje minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Jungtinių Tautų Organizacijos patvirtintą atmintiną dieną pagerbiamos Antrajame pasauliniame kare nacių ir jų talkininkų įvykdytų masinių žudynių aukos, skatinamos švietimo programos, siekiant skleisti tolerancijos idėjas ir ugdyti nepakantumą antisemitizmui.
Po Tytuvėnų vienuolyno stogu glaudėsi ir dvasininkai, ir saugumiečiai
Per bemaž 400 metų Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios sienose įsirėžė laiko ženklai. Renesanso ir baroko meistrų sukurtas architektūros šedevras kentėjo nuo karų, sukilimų, perversmų. Vienuolyno įkūrimą XVII amžiaus pradžioje finansuoti sumanęs LDK didikas Andriejus Valavičius norėjo, kad pastatų kompleksas būtų proporcingas ir elegantiškas, o bažnyčioje atsirastų vietą šeimos mauzoliejui. A.Valavičius net neįsivaizdavo, kokia bus istorija vienuolyno, kuriam 2012-ųjų paskutinį sausio ketvirtadienį teko atlaikyti dar vieną išbandymą - gaisrą.
