Turbūt neverta abejoti, kad moderni lietuvių tauta susiformavo kaip tik Rusijoje ir patyrė jos poveikį. Šis procesas labai komplikuotas, jo negalima vertinti vienareikšmiškai. Nuo antrosios XIX a. pusės unijinės tradicijos Lietuvoje ėmė irti, jas palaipsniui keitė moderni nacionalinė savimonė. Savo esme tai buvo progresyvus procesas, impulsą gavęs iš demokratinių pilietinių judėjimų Vakaruose.
Bet, paveikta slavofilų (labiausiai rusų), modernioji lietuviškoji ideologija tautiškumo pagrindu pasirinko lietuvių kalbą bei etnografiją. Prisitaikant prie Rusijos politikos, nuspręsta atsiriboti nuo visko, kas siejosi su unijos puoselėtu bajoriškuoju universalizmu. Taigi mestasi nuo vieno kraštutinumo – mėginimų tapti vadinamosios Polonijos piliečiais (lenkais), į kitą – siekta iš etnografinės Lietuvos išstumti lenkų kalbą bei kultūrą, pagaliau ir pačius lenkus.
Taip prasidėjo modernus lietuvių–lenkų konfliktas, vargiai šiandien sukeliantis pasididžiavimo jausmą. Labiau linkstame pabrėžti pastangas pakurstyti Rusijos konfliktą. Žinoma, tiek Rusijos, tiek Vokietijos imperijos, kaip padalijimų bendrininkės, siekė sunaikinti unijinę tradiciją bei tramdyti atgimstančią Lenkiją – eventualią šios tradicijos tesėją. Todėl lietuvių judėjimo antilenkiška kryptis iškart sulaukė ir Rusijos, ir Vokietijos atviro paskatinimo. Kaltinant Rusiją (ir Vokietiją) savanaudiškumu neverta ignoruoti objektyvios realybės: be šių valstybių paramos modernus lietuvių judėjimas nebūtų įgyvendinęs savo tikslų ir šiandien žemėlapyje kažin ar aptiktume Lietuvos vardą.
Beje, lietuvių tautos raida – jokia išimtis. Beveik visi Vidurio Rytų Europos modernūs nacionaliniai judėjimai buvo imperijų manipuliavimo objektai. Patys savaime jie buvo per silpni savo politiniams siekiams realizuoti, ypač valstybingumui išsikovoti. Tautoms tai pavyko tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vakarų demokratijos nugalėjo despotiškas imperijas ir pastarosios sugriuvo.
Kova su komunizmo paveldu ar ... su Lietuvos nacionaline valstybe?
Šiandieninė Lietuvos propagandinė kova su Rusija remiasi ne tik senaisiais laikais, bet visų pirma – sovietmečiu, jį tiesiogiai susiejant su Rusija, o Lietuva interpretuojama kaip auka. Sovietinio paveldo atmetimas įsilieja į globalinę nacizmo ir komunizmo pasmerkimo kampaniją. Labiau akcentuojamas antrasis dėmuo. Juk naciai šeimininkavo Lietuvoje dešimteriopai trumpesnį laiką negu sovietai. Akivaizdžiai nepopuliarūs pačių lietuvių ryšiai su nacių nusikaltimais Lietuvoje. O šiandien šalyje smerkia sovietmetį visi, kas netingi ir sugeba. Po Antrojo pasaulinio karo vykusį partizaninį karą siekiama visaip heroizuoti. Bet ar gerai suvokiame, ką darome?
Sovietai okupavo bei aneksavo Lietuvą be pasipriešinimo. Vyriausybė politiškai bei juridiškai neprotestavo! (Apie Lietuvos atstovų užsienyje protestus – atskira kalba.) Apgailėtina Lietuvos padėtis bei jos elgesys tarpukario tarptautinėje arenoje nulėmė tai, kad taikus (neminint entuziazmo apraiškų) grįžimas į Rusijos globą atrodytų pakankamai logiškas. Tačiau šiandien dauguma lietuvių apie tokią logiką nenori net girdėti. Dar nuo Sąjūdžio laikų lietuvių kolektyvinėje atmintyje išplito didžiausią nuoskaudą keliantis klausimas – kodėl neiššauta 1940-aisiais? 6 psl.>>
