Kad ir kaip būtų, Vidurio Rytų Europos tautos, gyvendamos komunistinėje sistemoje, susiformavo kaip visuomeniniai valstybiniai dariniai. 1975 m. Helsinkio Baigiamasis Aktas šią padėtį patvirtino ir tik nuo tada galima buvo pagrįstai laukti – ir reikalauti! – komunizmo Europoje pabaigos.
c) Partizanų vertinimo klausimas
Istorinėje atmintyje ypač jautrus yra po Antrojo pasaulinio karo vykusio partizaninio karo interpretacijų klausimas. Kad ir kokiais istoriniais faktais jos pasipildytų, neabejotina, kad tai buvo vienas pačių tragiškiausių Lietuvos istorijos periodų. Šito užmiršti – nevalia. Būtina ir rimtis, ir pagarba.
Bet mechaniškai heroizuoti partizanus ir juos prilyginti pasipriešinimo kovotojams Vakarų šalyse – problemiška. Juk Vakaruose pasipriešinimas vyko prieš hitlerinę Vokietiją, o Lietuvos partizanai formaliai kovojo prieš Antihitlerinės koalicijos dalyvę – SSRS. Reikia neužmiršti, kad Vakarų Europos šalys iki nacių okupacijos iš esmės buvo demokratinės valstybės, t. y. pasiekusios tam tikrą savo politinių jėgų konsensusą ir gyvavusios pagal teisinius principus. Ten atėję naciai buvo akivaizdus svetimkūnis, priešinimasis jiems – ir ginkluotas, ir neginkluotas – natūralus gynimasis. Bendradarbiavę su naciais tapo išdavikais tiek nacionaline, tiek politine prasme, nekalbant jau apie tai, kad nacizmas iš principo prieštaravo žmogiškumui.
Sovietai atėjo į Lietuvą, kuri neturėjo politinio bei nacionalinio sutarimo nei vidaus, nei užsienio politikos klausimais. Todėl vienareikšmiškai netapo svetimkūniu. Juos galima laikyti okupantais, nes pažeidė Lietuvos suverenitetą, nuslopino lietuvių politinę ir net ėmė kėsintis į nacionalinę savimonę. Tačiau paskatino socialines reformas, kurioms Lietuva buvo pribrendusi (aišku, nesitikėta, kad jos bus tokios radikalios ir svetimos mūsų šalies kultūrinei erdvei). Be to, sovietai padėjo lietuviams realizuoti savo nacionalinį idealą – tautiškai įsisavinti etnografinę Lietuvos teritoriją su Vilniumi ir Klaipėda. Šios priežastys neleidžia bendradarbiavusių su sovietais vienareikšmiškai vadinti išdavikais, nes jie skatino šalies revoliucinę kaitą.
Dėl tų pačių aplinkybių negalime taip paprastai vertinti ir Lietuvos partizanų. Kaip kovotojai už Lietuvos suverenitetą, prieš rusinimą, jie yra vaduotojai. Bet partizanų nuostata socialinių politinių reformų atžvilgiu neaiški. Ir svarbiausia, jie nekovojo – nes tiesiog nepajėgė – už Vilnių ir Klaipėdą. Net priešingai – ragino lietuvius nesikelti į tuos miestus – nepriimti „sovietų dovanos“. Tačiau tauta į Vilnių ir Klaipėdą kėlėsi, nes tai atitiko lietuvių nacionalinį idealą. Taip išsiskyrė tautos ir partizanų tikslai, kaip išsiskyrė Kauno Lietuvos ir Lietuvos su sostine Vilniuje idealai. Beje, neatsitiktinai per partizaninį karą nuo lietuvių rankos lietuvių žuvo dešimteriopai daugiau nei sovietinių kareivių. 9 psl.>>
