Sigitas Parulskis: Budelių tauta 
(161)
Anądien kalbėjausi su drauge, įsivėlėm į smulkų ginčą. Ginčas menkas, bet tema plati. Neseniai buvo sumuštas ir apiplėštas rašytojas Rolandas Rastauskas, draugės nuomone, lietuviai į kūną žvelgia budelio akimis. Ji prisiminė seną mano klausimą „Berlyno dienoraščiuose“ (skelbtuose čia, lrytas.lt) - koks lietuvio santykis su kūnu? Jos nuomone, pats blogiausias. Lietuviai skriaudžia, žudo, degina, kankina savo artimuosius visiškai taip pat kaip ir menkai civilizuoti žmonijos pakraščiai (dėl sumauto politinio korektiškumo neminėsiu, kokie).
Viskas labai teisinga, tačiau ginčyčiau, kad tai būdinga kaip tik lietuviams. Kad agresyvumas, žiaurumas, negailestingumas turi tautinio identiteto požymių. Mano pašnekovė įžvelgė patriotinį gestą – esą ginu lietuvius, nes patriotizmas manyje dar nemiręs.
Man paprasčiausiai atrodo (na, bent jau ligi šiol atrodė), kad padugnės neturi tautybės. Jų buvo ir bus visais laikais. Nes tai žmogaus prigimties tamsioji pusė. Šalutinis efektas, kitaip tariant. Padugnės iškyla į visuomenės paviršių, kai sąlygoms joms veistis ypač palankios. Visuomeninio, politinio, etinio chaoso laikais. Regis, kaip tik tokiais laikais mes ir gyvenam. Lietuviai iš visų jėgų naikina kultūrą, spjauna į etiką ir dorą, į visus krikščioniškuosius pagrindus, ir spjauna nuo viršaus, todėl apačioje išsigimimas ne tik įmanomas ir tikėtinas – jis tiesiog būtinas.
Nuolat linksniuojamas faktas, kad esame daugiausia nusižudanti tauta. Tiesą sakant, egzistenciniu požiūriu, padorumo požiūriu, savižudis kur kas labiau gerbtinas nei žudikas. Todėl socialinės reklamos kūrėjai, sumanę atkalbėti lietuvius nuo savižudybės, jau galėtų sukti reklaminį filmuką – lietuvi, nebūk b..., nežudyk.
Kita vertus, viešai paskelbti ir pripažinti, kad lietuvių tauta galutinai išsigimė ir degradavo, irgi būtų apmaudu. Juk tai sakantis žmogus (šiuo atveju – aš) negali ignoruoti fakto, kad pats priklauso šiai bendruomenei. Tiesą sakant, galėčiau prisipažinti esąs degradas ir išsigimėlis, jeigu tai išgelbėtų tautos prestižą. Neišgelbės.
Kartais girdėti palyginimų, neva sovietiniais metais žmonės buvo dvasingesni, nes mažiau vogė, mažiau žudė, mažiau kankino savo artimą. Netikiu okupuotos tautos dvasingumu iš principo, bet sovietiniais metais viso to buvo mažiau. Nebuvo iš ko vogti. Tik iš valstybės. Bet tai nebuvo legalu. Vagis nutverdavo ir sodindavo į kalėjimą.
Dabar iš valstybės vagiama legaliai. Valdžia leidžia nusikalstamus įstatymus, verslas ir politika neišpainiojamai persipynę korupciniais ryšiais. Bjauriausia, visi tai žino, bet niekas nieko negali įrodyti. Aš irgi iš kažkur žinau – kas nors kas nors pasako, parašo, užsimena, bet jokių dokumentų, jokių liudytojų, jokių teismo procesų. Kas visą tautą vedžioja už nosies, po velnių – ateiviai, amžinasis KGB, bloga karma?
Sovietiniai laikai šlykštūs, bet anuomet nebuvo tokios staigaus praturtėjimo isterijos – daugelis žmonių uždirbdavo apytikriai tiek pat, tai yra, dauguma buvo neturtingi. Dar vienas dalykas – net ir turėdamas pinigų sovietiniais metais vis tiek neturėjai ką pirkti. 2 psl. >>
(161)
Blondinės viešnios iš Rusijos Vilniuje karščiu rungėsi su saule
Karštą antradienio vidurdienį Vilniaus autobusuose nuo karščio duso studentai ir pensininkai, šunys lakė iš balų, o Užupio gyventojai kojas mirkė Vilnelės vandenyje. Rotušės aikštėje dygo palapinės, skirtos „Eurovizijos“ pusfinalio žiūrovams - šį vakarą pusfinalyje Baku dainuos ir Anmary iš Latvijos, ir Rusijos bobulės, jau sulaukusios gausybės simpatijų ir dėmesio Azerbaidžano sostinėje.
Rūpintojėliai tapo avatarais
Tą slogiai karštą pirmadienio vakarą jaučiausi lyg Woody Alleno filmo herojus. Sidabrinių žiedadulkių nuklotomis Vilniaus gatvėmis kaukšėjo dailiakojos šypsenos, tačiau aš nebuvau to žavaus pasaulio dalimi. Mane kamavo alinanti sloga, žemiška alergija, o kakta sruvo sūrus priminimas, kad supainiojau rudens ir pavasario aprangas. Buvo taip karšta, bloga ir pikta, kad graudžiai gailėjau savęs. Tačiau pravėrus Mažosios Lietuvos ambasados duris, ši klaikybė staiga įgavo prasmę.
Prezidentė, kuri atvirai kalba tik užsienyje
Primygtinai prašau, mielas skaitytojau, dar kartą perskaityk pranešimus apie prezidentės praėjusios savaitės susitikimą su JAV lietuvių organizacijų atstovais, įvykusį NATO vadovų susitikimo Čikagoje išvakarėse. Nenusivilsi! Švelniai tariant, ir aš esu apakęs, tokią savotišką transo būklę gali patirti kiekvienas, šįkart pasiruošęs nepražiopsoti detalių, įvertinti netikėtus posūkius.
Tobulas darbas: 16 valandų per parą, 15 dienų per mėnesį, 750 litų į rankas
Iš pirmo žvilgsnio prabangiai įrengta picerija – blizgantys plastmasiniai šviestuvai, sofutės su įmantriais užraitymais, medžiaga muštos sienos. Visai greta – miltuotas kepėjų kampelis – kone pirmas dalykas, kurį lankytojai pamato užėję pro duris. Jame tešlą raiko pusamžė moteris. Iš po jos higienos kepuraitės nežymiai matosi išsitaršę, kur ne kur peroksidu pašviesinti kirpčiukai. Ant veido retkarčiais sublizga prakaitas. Patinę akių vokai užkritę ant akių. Jos pareigos – kepėjo padėjėja. Moteris pjauna gabalėlį tešlos iš didelio metalinio dubens uždengto plėvele ir deda ant svarstyklių. Jei gabalas sveria daugiau, nupjauna – reikia tiksliai tiek, kiek nurodyta.
Konkursas: pasiūlyk antraštę karikatūrai ir laimėk savo paties šaržą
Ką savo piešiniu norėjo pasakyti karikatūristas Rolandas Vičys? To klausia lrytas.lt ir Lietuvos karikatūrų portalas caricatura.lt, kviesdamas siūlyti savo idėjas ir laimėti asmeninį šaržą. Jūsų idėjų iki ketvirtadienio laukiame adresu konkursai@lrytas.lt. Penktadienį R. Vičio karikatūros su, redakcijos nuomone, įdomiausiomis antraštėmis ieškokite dienraštyje „Lietuvos rytas“. O išrinkti pačią geriausią karikatūros antraštę pasiūlysime lrytas.lt bičiuliams socialiniame tinkle „Facebook“.
Dailininko Donato Biliaus žvilgsniu: Lietuviškieji donkichotai
Po 40 metų apie šešėlį lietuviai žinos tik iš Putino (ne Vladimiro) romano, kurį reikia perskaityti lietuvių kalbos ir literatūros pamokai. Po 40 metų (bus maždaug 2050 metai) istorijos vadovėliuose Chucko Norriso sugebėjimai bus nublankę prieš žmogų, kuris aštrios minties skvarba įveikė savo šešėlį, nudūrė. Žmonės nežino, kad istorija rašoma dabar. Nenutuokia, kad Lietuvoje jau yra žmogus, žinantis, kur į dirvoną įsiskverbia spalvotas vaivorykštės galas.
Referendumo druska į užpakalį
Kartą Niujorke pučiant šaltam sausio vėjui nusipirkau pirmą po ranka pakliuvusį pigų šaliką. Tai, pasirodo, buvo Niujorko beisbolo komandos „Mets“ šalikas. Su vaiskiai mėlyna „Mets“ atributika jaučiausi kaip dabita Mantas Petruškevičius, bet svarbiausia – buvo šilčiau.
Post factum arba policijos operacijos pašlovinimas
Valstybė parodė savo orumą, garbė tiems profesionalams, kurie tiksliai įvykdė savo pareigą, nors didelės euforijos tikriausiai nejaučia net ir tie, kurie tokių ryžtingų veiksmų laukė, ragino kažko griebtis. Jausmas kaip po įkaitų išlaisvinimo operacijos, kai žiūrint į priekį, peršokus didžiausio pavojaus ribą, vis tik nesmagumas dėl patirtų nuostolių primena apie save, praeitis dar vis laiko už skverno. Ši užsitęsusi makabriška istorija išsunkė morališkai, vertė nusivilti vienas kitu, supriešino žmones.
Sigitas Parulskis: Valdžia
Pakviečiu šunį „pas mane!“ ir jis ateina. „Sėdėt!“, - sukomanduoju. Sėdi. Einu į priekį, „greta!“ paliepiu. Pakreipia galvą ir sėdi, nejuda. Šunsnukis. Išsitraukiu iš šaldytuvo pienišką dešrelę, prikimštą nuodų ir studentiškų prisiminimų – šuo vykdo visas komandas, jeigu norėčiau, net ir pypkę užsirūkytų. Man patinka valdyti. Visiems patinka valdžia. Lūzeriai, kurie jos negali gauti, išdidžiai vadina save opozicija. Žmogus valdomas trijų pagrindinių instinktų – išlikimo (maistas), pratęsimo (seksas) ir palikuonių apsaugojimo (šeima). Toliau jau prasideda sąmoningumo aukštumos, meilė savo artimui, kūrybingumas ir panašiai. Sąmoningumas reikalingas pastangų, todėl žmonės daugiau apie jį kalba, nei praktikuoja. Tegul tai ir lieka literatūrai bei kitiems menams.
Civilizacijos ABC Lietuvos valdžiai: kaip išvaduoti pagrobtą vaiką?
Lietuvos žiniasklaida pranešė: „Premjeras Andrius Kubilius teigia, jog spręsti tokią situaciją, kuri susidarė Garliavoje, valstybės institucijoms trūksta patirties, tačiau pažymi, kad tokiu atveju būtina laikytis įstatymų.”
|
UAB "Lrytas",
Įm. kodas: 300781534
lrytas.lt redakcijai rašykite adresu news@lrytas.lt
Visos teisės saugomos. © 2011 UAB "Lrytas". |
|