Ne viena ponia, eidama į šventinį priėmimą Prezidentūroje, apsimovė juodas plonas pėdkelnes. Klausimas: ar jas galima mūvėti vidurvasarį prie berankovės suknelės? Kada jas galima mūvėti? Kokios kojinės labiausiai tinka prie kostiumėlio ir uždarų batelių? Ar tinka eiti į oficialų renginį plikomis kojomis?
 |
Iš kairės: Ispanijos princesė Letizia, Ispanijos karalienė Sofia ir Jordanijos karalienė Rania. |
Giedrė
Ačiū už klausimą, kurį pateikėte taip, tarsi kojinės, jų spalva (ar kojinių nebuvimas) rodytų moters išprusimo lygį. Geriau pagalvojus – taip ir yra. Juk tikrą damą pažinsi ne iš jos rūbų ar papuošalų brangumo, o iš to, kad rinkdamasi aprangą ji visada atsižvelgia į konkrečią progą, vietą ir laiką.
Aukštuomenės moteris vidurdienį nevilkės vakarinio ansamblio, į savo vaikų sporto rungtynes neis pasipuošusi kokteiline suknele ir „Christian Louboutin“ bateliais (kaip daro mados auka Victoria Beckham), teatre nemūvės džinsų, o prašmatnaus vakarėlio privačioje jachtoje metu denyje neavės „Swarovski“ kristalais puoštų sandalų (dėl paprastos priežasties – jachtų etiketas reikalauja tokiais atvejais būti basai).
Kuo įvairiausi renginiai, progos, aprangos kodai tokioms moterims – ne baugus mados minų laukas, o smagus saviraiškos būdas. Žinoti, kokias kojines kur ir kada mūvėti, o kada būti be jų, joms taip pat natūralu ir paprasta, kaip kvėpuoti.
Prancūzai šį kvėpavimą vadina labai elegantiškai „savoir-vivre“ („mokėjimu gyventi“). Terminų žodynas šią frazę aiškina irgi labai grakščiai – kaip „puikų gebėjimą orientuotis kasdienybėje protingai ja mėgaujantis, kasdienes situacijas išgyventi oriai, su geromis manieromis, elegantiškai“.
Dažniausiai „savoir-vivre“, kaip ir pats gyvenimas, kaip kvėpavimas – įgimtas dalykas. Gal net gaunamas kartu su motinos pienu. Juk ar kils moteriai klausimas dėl kojinių, jei dar nuo vaikystės ji matys, ką mama mūvi eidama į darbą, ką – į teatrą ar koncertą, o kada atsipalaidavusi žengia nuogomis blauzdomis.
Pasąmoninis gero tono pamėgdžiojimas lemia, kad užaugus visa tai taps savaime suprantamais dalykais, dėl kurių nesukama galvos, o jei tektų pakliūti į naują situaciją, deramą atsakymą tiesiog padiktuotų intuicija.
Kelios lietuvių moterų kartos šiuo požiūriu buvo nuskriaustos – juk gyventa laikais, kai kojinės buvo baisus deficitas ir ką nors geresnio negu sovietinis kaproninis siaubas buvo galima gauti tik „po blatu“. Mergaitės, o kartais ir suaugusios moterys, buvo priverstos šaltuoju metų laiku mūvėti tiesiog absurdiško šlykštumo smunkančias, susisukančias medvilnines pėdkelnes.
Tad nieko keista, kad, vos atsiradus pirmiesiems privataus verslo kooperatyvams, daugybė žmonių ėmėsi namudinės pėdkelnių gamybos – jas mezgė, dažė ir pakavo.
Moteriškos kojinės visais laikais buvo svarbus ekonomikos elementas – pradedant barokinėmis su keliaraiščiais, baigiant šilkinėmis su siūle, kurios iškart po karo visoje Europoje tapo geidžiamiausia ir brangiausia kontrabandine preke. O tikrą XX amžiaus mados perversmą sukėlė laikros ir pėdkelnių atsiradimas. 2 psl.>>
