Senais laikais už valstybės pinigų iššvaistymą stambiu mastu buvo taikomas griežtas Baudžiamojo kodekso straipsnis. O dabar? Kiek pinigų reikia iššvaistyti, kad tai būtų paskelbta nusikaltimu? Šimtą milijonų? Milijardą? Du? Atrodo, Lietuvoje net keli milijardai netaps kritine riba, nuo kurios tokia veikla būtų vertinama kaip nusikalstama. Valstybės skola sparčiai auga, metinės palūkanos nuo naujų paskolų netrukus pasieks milijardą, o žmonės, turėsiantys jas mokėti, lieka nuolankūs.
Atsiranda net tokių, kurie valdančiuosius vadina pasišventėliais, aukojančiais savo populiarumo reitingus dėl valstybės gerovės.
Visais laikais diktatoriai aukodavosi dėl tautos, bet štai tauta jų nesuprasdavo. Nes aukojimasis be reikalų išmanymo – ne tik bevertis, bet ir žalingas.
Ką po atostogų atrado premjeras A.Kubilius, peržiūrėdamas jam pateiktus skaičius? Ekonomika ir valstybės iždo pajamos nukrito iki 2005–2006 m. lygio, o valstybės išlaidos vis dar liko kaip infliacinio klestėjimo laikais – 2008 m. pirmąjį pusmetį.
Premjeras atrado tai, ką įžvalgesni žmonės viešai kalbėjo praėjusių metų lapkritį, ragindami radikaliai mažinti valstybės išlaidas. Tačiau anuomet premjerui autoritetingais ekonomikos guru buvo bankų kabinetuose sėdintys R.Kuodis, G.Nausėda ir kiti, manę viską galintys lengvai išspręsti vien padidinus mokesčius.
Nepaprastai brangus mokymasis
Prireikė aštuonių mėnesių, kad valdantieji suprastų, jog rinkos procesai daug galingesni už kabinetinių teoretikų svaičiojimus. O kokia šio supratimo kaina? 5 mlrd. papildomai išaugusi valstybės skola ir beveik 0,5 mlrd. palūkanų našta, kurią kasmet mokės mokesčių mokėtojai. Ką ir sakyti – nepaprastai brangus valdančiųjų mokymasis.
Bet ar išmoko? Ar suprato? Nepanašu. Vyrauja mistinės kalbos, kad tuoj pasieksime kažkokį dugną, o paskui nuo jo atsispirsime. Net sunku patikėti, kad racionalūs žmonės rimtais veidais gali taip kalbėti. Juolab, kad jiems prieš akis – iškalbingi skaičiai.
Juk ekonomikos procesų logika paprasta. Jeigu infliacinio burbulo ekonomika smuko iki 2005 m. lygio, vadinasi, smuks ir iki 2002–2003 m., kai tik tas burbulas pradėjo pūstis, lygio.
Ir smuks dar labiau. Nes 2002–2003 m. ekonomika visgi buvo daugmaž stabili. O mes įžengsime į ekonomiką, kurią smarkiai siūbuos įmonių bankrotų škvalai, labai slopinsiantys žmonių norą pirkti.
Paklausą lemia milijardai
Įmonės, kurios išaugo reaguodamos į infliacinę paklausą, turės užsidaryti. Tai neišvengiama. Nėra ir nebus pinigų, kurie anksčiau sukūrė pagrindą joms egzistuoti.
Sunku gal patikėti, bet vis dėlto mes matysime pustuščius prekybos centrus uždengtomis parduotuvių vitrinomis. O besiritant įmonių bankrotams, finansinės problemos stipriai prislėgs bankus. 2 psl.>>
