Neverkit prie apverstos vėliavos (321)

Andrius Užkalnis:

Knygą apie Italiją pristatęs P. Jurkevičius: „Lietuviai ir italai - panašūs“ (69)

---

Policijos jėgos veiksmai Garliavoje – tiksliai tai, ko reikėjo (1378)

---

Restoranas „Sura“: korėjietiškas vienam kartui (58)

---

Geros vasaros geras kvėpavimas (133)

---

Televizijos sezonas džiugins ne juokais (14)

Tai tie patys žmonės, kurie džiaugiasi, kai mūsų diplomatai aiškinasi su užsienio rašytojais ir aktoriais, kodėl vienas parašė, neva valgome arklieną, o kitas buvo pavadinęs lietuvius „aštriadančiais“ - „teisingai, reikia jiems taip pasakyti, kad mūsų čia nelaikytų kažkokiais afrikiečiais“. Tie diplomatai ne iš savo galvos traukia tokią nesąmoningą veiklą - jie yra tikrieji mūsų tautos sūnūs ir pasiuntiniai, galvojantys, kaip tauta ir besielgiantys kaip tauta.

Galbūt tai spuoguoto paauglio psichologija, kai nuolat vis rūpi, kaip į mus pažiūrėjo, ką pagalvojo, ir ar, gink Dieve, nepasirodys kam nors, kad mes čia buvom pagaidinti. „Jei mūsų prezidentė ir diplomatai nieko nepasakė, tai dabar prancūzai žinos, kad su mumis galima visiškai nesiskaityti“.

Kai tokie keisti supratimai apie įžeistą garbę, tai dar keistesni - apie tos garbės ir autoriteto kūrimą. Mes visada turim savo kliedesius apie tai, dėl ko mus turi gerbti: tai „Europos centras“ (galbūt ir taip, tik niekam neįdomu, išskyrus mus pačius, - o jei kas atvažiavęs ir palinkčioja galva, tai tik iš pagarbos: „Tikrai, ką jūs sakote! Kaip įdomu“), tai „lietuvių kalba, iš visų gyvų kalbų artimiausia sanskritui“ (ir tai, turbūt, yra tiesa, tik išskyrus mus pačius ir pustuzinį akademinių tyrėjų pasaulyje, niekam tai nedaro įspūdžio nei Indijoje, nei kur nors kitur).

Paskui „turizmui skatinti“ yra sostinės centre statomi rūmai, kurių prasmės ir paskirties tiksliai nežino niekas. Ar važiuotumėt į kurį nors miestą dėl to, kad ten centre būtų suręstas pastatas, atrodantis galbūt panašiai į tokį pastatą, kuris galbūt ten galėjo stovėti prieš kelis šimtmečius?

Šiemet dar geriau: „Europos kultūros sostinė“ be pusės numatytų renginių ir su pustuščiu oro uostu bei Lietuvos vardo „tūkstantmečio minėjimas“, kurio prasmę labai sunku paaiškinti kam nors, kas pastaruosius metus neskaitė mūsų laikraščių ir nesupranta psichologijos.

Tai tūkstantmetis, bet ne pačios šalies, o seniausio surasto paminėjimo, kad pasienyje (gerai, kad ne sunkvežimių eilėje prie muitinės) buvo nužudyti devyniolika žmonių, kurių vienas buvo vienuolis.

Yra kuo pasididžiuoti: šalies vardas prasidėjo nuo kriminalinės kronikos. Įsivaizduokite laimingus mažylio tėvus: „Mūsų Tomukas jau pradėjo kalbėti, ir pirmasis jo žodis buvo b****! Užsirašėme į kalendorių, kad galėtume minėti šią dieną“.

Neatsitiktinai didelė mūsų tautos dalis savo didvyriu laiko krepšinio sirgalių, įsivėlusį į muštynes su svetimos šalies policija dėl neva išniekintos vėliavos, ir jo kankinio epopėja svetimos šalies teismuose (nieko nauja: daug irakiečių labai didžiuojasi savo tautiečiu, apmėčiusiu batais buvusį JAV prezidentą G.W.Bushą).

Daugelio supratimu, tokie narsūs vikingai yra tikri vyrai, ginantys savo šalies garbę. Nėra geresnio būdo įrodyti savo autoritetą, kaip kalti kam nors į lempą.

Todėl nelabai kam iš stebinčių labai skaudėjo, kai prezidentė neužstojo savo vežėjų konflikte su Rusija, suplanuotai, metodiškai ir sadistiškai taikančią naują „ekonominio poveikio priemonę“: ten buvo tik mūsų žmonių uždarbiai ir įmonių pelnai, tik kažkokie vairuotojai prie sienos; čia, mūsų runkelio-patrioto nuomone, jokios įžeistos garbės nebuvo.

O štai dėl apverstos aukštyn kojomis vėliavos būtų buvę geriau, jei mūsų prezidentė būtų tuojau pat kibusi prancūzų kolegai į atlapus arba, dar geriau, nuplėšusi Prancūzijos trispalvę ir ten pat sutrypusi. Tai būtų mums pati geriausia dovana tūkstantmečio proga.