Skonio stiprikliu pagardintas maistas veikia kaip narkotikai (nuotraukos, video) (199)

Ginta Gaivenytė:

Arčiausiai Saulės esančio Čimboraso ugnikalnio viršūnėje supranti, kad svarbiausia yra eiti (nuotraukos) (26)

---

Psichiatro kabinete papasakotos skaudžios istorijos – knygoje „Gerųjų žmonių šešėliai“ (71)

---

Psichoterapeutė G.Petronienė: „Maistu žmonės malšina kitokio gyvenimo alkį“ (139)

---

Benediktinų vienuolis Robertas: „Žmogus niekada nepraranda nei savo laisvės, nei gebėjimo nupulti“ (90)

---

Vos 124 centimetrų ūgio aktorė I.Filipovič: „Neįgalieji yra tokie pat Žemės gyventojai“ (101)

Jau 1968 vienas medicinos žurnalas išspausdino kiniško maisto poveikiu besiskundžiančio Ho Man Kwok laišką. „Kiniško maisto sindromas“ – taip žurnalo redaktorius pavadinimo laišką ir šis pavadinimas prigijo. Maudžianti galva, besidaužanti širdis, skausmai krūtinėje, kaistantis veidas, dirglumas, pykinimas, silpnumas dusulys ar niežėjimas – tokie yra vadinamojo kinų maisto sindromo požymiai. Jau tada, prieš penkiasdešimt metų mokslininkai kėlė versiją, kad Ho Man Kwok prastai jaučiasi nuo į kinišką maistą gausiai beriamo gliutamato.

Tačiau 1969 gliutamatą parduodančios įmonės įkūrė Tarptautinį gliutamato technologijos komitetą. Vėliau atsirado daugiau organizacijų, kurios rūpinosi, kad viešojoje informacijoje apie mononatrio gliutamatą būtų kalbama kaip apie saugų maisto priedą.

„Seniai buvo žinoma, kad natrio gliutamatas yra neurotoksinas. Būtent dėl to mokslinininkai jį švirkštė laboratorinėms žiurkėms. Tačiau tvirtinta, kad taip veikia injekcijos, o šią medžiagą dėti į maistą saugu, – mokslininkas M.Hermanussenas tvirtina, jog jo atliktas eksperimentas parodė, kad taip nėra, – Paaiškėjo, kad rimtos problemos atsiranda žiurkes maitinant maistu, kuriame yra nuo trijų iki penkių kartų daugiau mononatrio gliutamato negu žmonių valgomose dešrose. Pasirodė, kad reikia ne itin didelės medžiagos koncentracijos, kad ji pakenktų“.

Vienas iš skonio stipriklio gynėjų argumentų – tai, kad gliutamatų yra ir natūraliame maiste: sūryje, grybuose, mėsoje, netgi motinos piene. Tačiau profesorė J.Tutkuvienė aiškina, kad susintetintas mononatrio gliutamatas yra kenksmingas: „Tai izomeras, veidrodinis natūralaus gliutamato formulės atspindys. Natūralus gliutamatas ilgiau išsilaiko susijungęs su receptoriais smegenų sotumo centro ląstelėse ir žmogus jaučiasi pavalgęs. O sintetinio gliutamato molekulė atsipalaiduoja greičiau ir žmogus vėl alkanas“.

Beje, yra aiškinimų, kad gliutamatais pagardintas maistas žmonėms patinka būtent dėl to, kad natūralių gliutamatų yra motinos piene. Iš kūdikystės pažįstamas skonis pasąmonėje siejasi su saugumu, patirtu prisiglaudus prie mamos krūtinės.

Pardavėjų apgavystės

„Šis maistas gali sukelti persivalgymą“, – kažin ar išvysime tokius įspėjimus ant bulvių traškučių pakelių ar ant chemikalų mišinyje „rūkytos“ dešros pakuotės. Tačiau ne visi gamintojai jaučiasi ramūs. Įrašas „E621“ produkto etiketėje atbaido norinčiuosius maitintis sveikai.

Todėl verslininkai suka galvą, kaip skaninti maistą chemikalais, bet apie tai nerašyti etiketėje. Būdas išvengti baugių etikečių paprastas savo genialumu. Reikia sukurti maisto priedą, kurio sudėtyje būtų mononatrio gliutamato, ir jį kaip nors „nekaltai“ pavadinti – pavyzdžiui, mielių ekstraktu, hidrolizuotais daržovių proteinais ar natūraliu vištienos skoniu.

„Na, ir ką čia padarysi. Toks jau gyvenimas, viskas aplink kenkia“, – numos ranka daugelis lietuvių, supratę, kad atsisakyti maisto su gliutamatais būtų pernelyg sunku. Tačiau visko atsisakyti nebūtina.

„Jei ryte suvalgysite sumuštinį su dešra, nieko neatsitiks. Tačiau reikėtų valgyti kuo daugiau namuose gaminto maisto ir gaminant būtinai naudoti natūralius prieskonius“, – toks profesorės J.Tutkuvienės patarimas norintiems gyventi sveikiau.